Juose paaiškina pakeitimus, kurie pagal naują švietimo įstatymą atsiranda tautinių mažumų mokyklų mokymo programose. Lietuvių kalbos mokymo stiprinimo iššūkio vedamos nuo šiol mokyklos vykdys dvikalbį mokymą, o lenkai, vyresniųjų klasių mokiniai bei abiturientai, mokysis lietuvių kalbos pagal tas pačias programas kaip ir lietuviškų mokyklų mokiniai, kuriems lietuvių kalba yra gimtoji. Švietimo ministras Gintaras Steponavičius laiške viliasi supratimo ir pakantrumo. Reforma buvo įvykdyta, nors lenkai ir rusai ne sykį rengė protesto akcijas. Tai ministras paaiškina rūpinimuisi vaikų gerove.
Laiško turinys toli nuaidėjo tautinių mažumų aplinkoje. Žemiau pateikiu savo atsakymą ministrui, vieną iš daugumos atsakymų parašytą prieš protesto akcijos dieną, kurią surengė lenkiškų mokyklų Lietuvoje tėvai ir mokiniai.
Gerbiamas Ministre,
kaip žinia, mandagumas liepia atsakyti į laiškus, todėl ir rašau Jums. Neslėpsiu, nustebau, gavusi Jūsų kreipimąsi, nes iki šiol visi mūsų, Lietuvos lenkų, bandymai užmegzti su Jumis ryšį buvo, deja, bet bergždi. Visus mūsų prašymus ir teiginius dėl pakeitimų švietimo sistemoje iki šiol ignoravote. Tiesa, šia prasme, Jūs nesate išimtis, taip elgiasi dauguma Jūsų kolegų - nuo valstybės tarnautojų iki Seimo politikų. Nieko naujo, kad esame nuolat žeminami bei laikomi antrarūšiais Lietuvos piliečiais. Pripratome, nors visiškai nepritariame ir kaskart suskauda širdį dėl tokio neteisingumo, todėl Jūsų laiškas mus pribloškė. Pirma mintis: Gal įprastos Lietuvos politinės tradicijos keičiasi.
Laišką parašėte lenkų kalba. Ačiū. Atsakau lietuviškai, nes moku valstybinę kalbą. Myliu ją ir gerbiu. Tai yra mano šalies, kurioje gimiau ir gyvenu, kalba. Man labai gaila, kad galbūt nemoku šios kalbos nepriekaištingai. Dar prieš dvidešimt metų neturėjau galimybių ir progos puikiai išmokti šios kalbos. Tačiau užtikrinu Jus, jog dedu daug pastangų, kad mano vaikai šią kalbą išmoktų taip gerai, kaip tik įmanoma. Manau, tai yra mūsų bendras tikslas, todėl KARTU padvigubinkime pastangas. O tautinės mažumos paniekinamas, prievarta, pažeminimas ir bandymai išguiti mūsų gimtąja kalba iš lenkiškų mokyklų veda į aklavietę. Nepažįstu tėvų, kurie galvotų kitaip.
Koks bjaurus ir skausmingas (bei patogus) yra priekaištas, kad Lietuvos lenkai nenori mokytis lietuvių kalbos. Iki šiol nesutikau nė vieno lenko, kuris ginčytų lietuvių kalbos reikalingumą. Gyvename šalyje, kurioje oficiali ir valstybinė kalba yra lietuvių. Tai neabejotinas ir neneigtinas faktas. Ir tai visada bus man ir mano vaikams, kaip ir daugumai Lietuvos lenkų vaikų, valstybinė kalba - oficiali, mylima, mano, tačiau niekada gimtoji. Ar tai yra taip blogai? Ar šis teiginys iš tikrųjų yra smerktinas?
Lietuvių kalbos mokėjimas, yra neabejotinai svarbu, bet nėra pagrindinis ir vienintelis švietimo tikslas. Mokyklos tikslas neapsiriboja vien valstybinės kalbos žinių perteikimu. Pagrindinis mokyklos tikslas yra ugdyti visapusiškai išprususi žmogų, gebanti pasinaudoti gautomis žiniomis. Mokytojų pagrindinis tikslas yra formuoti asmenybę, perteikti žinias (ir netik valstybinės kalbos) bei ugdyti vaiką dvasiškai, plėsti jo pasaulėžiūrą. Nėra nieko keisto, kad su vyru norime, kaip ir tūkstančiai Lietuvos lenkų, jog mūsų vaikai bręstų lenkų tautinėje mokykloje, nes tik artimoje ir draugiškoje jiems aplinkoje jie gali tinkamai formuotis, dvasiškai ir emociškai tobulėti bei vystytis. Kodėl Jums atrodo, kad tai yra blogai ar įtartinai?
Kodėl mano šalis, mano valstybė liepia man gėdytis mano tautybės, mano lenkiškumo? Esu lenkė iš Lietuvos, nesigėdiju to ir nenoriu, kad gėdytųsi mano vaikai. Šią vertybę manyje įtvirtino mano seneliai ir tėvai, o aš noriu perduodi ją savo atžalom. Lietuvos žemė nuo neatmenamų laikų buvo mūsų gimtoji žemė, mes gyvename čia ne vieną šimtmetį ir mano tėvai bei protėviai jautėsi ypatingai susieti su šia žemę - jų vienintele vieta šiam pasaulyje. Jie jautėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiais. Tai buvo didelė vertybė, kuria jie labai didžiavosi. Tai istorija nulėmė tokią įvykių raidą. Gerbkime tai. Nekeiskime jos srovių.
Jūsų pavaldiniai nuolat ciniškai naudojasi argumentu, kad už Lenkijos ribų geriausias švietimo sąlygas lenkai turi būtent Lietuvoje. Pritariu, tai tiesa! Tačiau kur turėtų būti geriau? Kur, be Lietuvos ir Lenkijos kaimyninių šalių, egzistuoja tokia didelė autochtonų grupė, kurių likimas, istorijos raida, o ne asmeninis pasirinkimas, nulėmė būti tautine mažuma? Nereikia neigti šių tiesų ir perrašinėti istorijos vadovėlių, pažvelkime į mūsų ir jūsų bendrą praeitį pagarbiai.
Neseniai vykusioje konferencijoje vienas iš Jūsų pavaldinių pabrėžė, kad lenkų mokyklos Lietuvoje - tai sovietmečio reliktas. Liūdna netiesa, o jeigu ir reliktas, tai išpirktas daugelio pasiaukojimų ir žmonių dramų dėka. Antžmogiškų pastangų, kad mes, jų vaikai, net ir sunkiais sovietiniais laikais, galėtumėme puoselėti savo lenkiškumą. Taip pat kaip ir nepamatuojamas lietuvių pasiaukojimas, kad jų vaikai išlaikytų lietuviškumą. Ką turėčiau pasakyti savo mamai, kuri buvo ištremta į Sibirą? Kad jos pasiaukojimas buvo beprasmis? Kad jos pažeminimas, žmogiškumo "naikinimas", kaip ir šimtų, tūkstančių lietuvių, kurie tuomet buvo panašioje situacijoje, šiandien neturi prasmės? O būtent ten, toje nežmoniškoje aplinkoje, lenkai ir lietuviai kentė taip pat ir už tą patį. Ten, kas seka iš Mamos patyrimų, buvo naudojami lenkų ir lietuvių sukiršinimo metodai. Tik tada tai retai pavykdavo, o šiandien įgyvendinama labai sėkmingai. Keista, kad dar neseniai lietuviai priešinosi bandymams juos palaužti, o šiandien tą patį daro savo broliams! Blogiausia - panašiais būdais. Juk dar prieš trisdešimt metų taip pat ir lietuviams buvo įkalbinėjama, kad jie yra silpni, maži, kad tai "Didysis brolis" žino, kas yra gerai, ir viskas daroma jų ir jų vaikų labui. Kaip lengvai pamirštame istorijos vingius.
Dalyvausiu mitinge, mano vaikai streikuos. Ne todėl, kad noriu kovoti su Lietuvos valstybe, ne todėl, kad esu nelojali MANO krašto pilietė. Noriu kovoti už savo kraštą. Tarp kitko dėl to, kad buvau ciniškai pažeminta valdžios, o paskutiniu metu net mano vaikai šiame krašte jaučiasi blogesni... O kas gali būti blogiau motinai? Juolab, kad visai neseniai iš įtakingo Lietuvos politiko išgirdau: "Nepatinka - lauk iš čia".
Nenoriu, kad į mano vaikus būtų kreipiamasi su panieka, neapykanta, reikalaujama, kad būtų jie paklusnūs, tylūs ir neveiklūs. Nenoriu, kad man nuolat būtų kartojama, kad labai skriaudžiu savo vaikus auklėdama tautiškumo dvasioje ir tik Jūs bei Jūsų pavaldiniai geriausiai žino, kas jiems yra geriausia. Dalyvausiu mitinge ne todėl, kad lenkų politikai mane privertė, o todėl, kad tai yra mano gilaus įsitikinimo, nevilties ir didelio ryžto išraiška. Ir, galų gale, todėl, kad tikiu sveiku protu...
Lietuviškų istorijos vadovėliai kupini neigiamo turinio, o tautinės mažumos yra žeminamos. Iš kur po dvidešimties metų nepriklausomybės Lietuvoje tiek neapykantos ir nuodų kitų tautybių žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje? Niekada nebuvo taip blogai, kaip yra dabar...
Mokysimės iš šių vadovėlių (aprobuotų LR ŠM), nes gerbiu taisykles ir pareigas, kurias man ir mano vaikams nustato valstybė, tačiau tikiu, kad lenkiškoje mokykloje mano vaikas nebus auklėjamas man nesuprantamos neapykantos mano tautai aplinkoje.
Tikrai neteigiu, kad lietuviškos mokyklos yra blogos. Tokio išsilavinimo, profesionalumo, tokio gerumo, žmogiškosios šilumos ir išskirtinio supratingumo, kuriuos gavo mano vaikai B. Dvariono muzikos mokykloje, galėčiau palinkėti kiekvienam mokiniui visuose pasaulio kampeliuose.
Tik gaila, bet man teko susidurti ir su mokytojais, tarp kitko istorijos, kurie sėjo neapykantą mano tautai, kurie norėjo palaužti savo mokinių tautinę tapatybę, nes jiems dabartinė netiko. To labiausiai norėčiau išvengti savo vaikų auklėjime.
Noriu, kad mano vaikai mokytųsi Lietuvos istorijos ir geografijos bei visų kitų dalykų gimtąja kalba, augtų lenkiškos kultūros apsupti, bet kartu pažintų lietuvių dainas, tautosaką, papročius, skaitytų lietuvių autorių kūrinius, draugautų su kaimynais lietuviais. Nieko blogo, kad retkarčiais apsivilks baltai-raudonus marškinėlius. Esu rami, nes per Europos krepšinio čempionatą mūsų namų sienos tiesiog sprogsta nuo šūkių ir emocijų, kai mano šeima serga... už ką? Be abejo, už Lietuvos rinktinę. Su džiaugsmu ir dideliu atsidavimu. Todėl esu tikra dėl savo pasirinkimo teisingumo. Mano vaikai tikrai mylės Lietuvą, ir ne mažiau nei Jūsų, ministre, vaikai. Esu visiškai tikra. O Jūsų prašau tik vieno: neatimkite iš mano vaikų šios galimybės. Tesuteikia jiems Tėvynė šį šansą!
Su pagarba, Edita Maksimovič
Lenkų mokyklų Lietuvoje tėvų forumo narė,
Dviejų lenkiškos mokyklos mokinių mama
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!