Legalūs abortai - grįžimas į viduramžius

 (157)
Nuo pat pradžios seku prasidėjusius debatus dėl aborto uždraudimo. Akivaizdu, kad visuomenėje garsesni prieštaraujančiųjų balsai, apklausos rodo, jog nepritariančių draudimui yra gerokai daugiau nei pritariančių.
© AFP/Scanpix

Esu moteris ir atstovauju būtent pritariančiųjų pusei – tiems, kurie kai kuriuose „Facebook“ puslapiuose kartu su už draudimą balsavusiais politikais galėtų būti prikalti prie gėdos lentos kaip norintys grąžinti viduramžius. Pamėginsiu aiškiai ir suprantamai išdėstyti čia savo argumentus, iš anksto pasakydama, kad nesileisiu nagrinėti apsigimų ir prievartos (kai prievartauja svetimas žmogus) atvejų, jie verti atskiros temos.

Suprantu, kodėl nuomonės taip skiriasi. Ogi pirmiausia jos priklauso nuo to, koks mūsų požiūris į gyvybę, kokį atskaitos tašką renkamės kaip pradžios momentą. Sutinku su visais teigiančiais, kad gyvybė prasideda tada, kai spermatozoidas susijungia su kiaušialąste ir ląstelės pradeda dalytis. Čia, žinoma, kaip visiškai idiotiški atkrenta tokie argumentai: „tai suskaičiuokime, kiek vaikų per gyvenimą aš palikau ant paklodės“ ir pan.

Spermatozoidai nėra užsimezgusi gyvybė ir tai turėtų būti aišku kiekvienam. Kaip tik todėl man labai keistai atrodo moterys, teigiančios, kad embrionas yra tas pats, kas vištos kiaušinis arba ąžuolo gilė, atseit, ir šiuos naikinti tuomet turėtų būti nusikaltimas. Apie vaisiaus raidą ir tai, kuriame etape formuojasi jo nervai, galūnės ir kt., aš čia nekalbėsiu, informaciją paprasta susirasti internete. Tik nesuprantu, kuo motyvuodami embriono žmogiškumo priešininkai nubrėžia ribą, atskaitos tašką, iki kada jis dar nėra gyvybė, o nuo kada jau yra. Sutikime, kad šitos ribos yra labai reliatyvios, ir argumentai, kodėl jos tokios ar kitokios, nėra aiškūs.

Taigi jeigu gyvybe laikome tai, kas pradėjo formuotis nuo spermatozoido ir kiaušialąstės susijungimo, kaip kitaip galėtume pavadinti operaciją, kurios metu ji pašalinama, jeigu ne žmogžudyste, arba, švelniau, gyvybės sunaikinimu? Ir kas kita, jeigu ne žmogus, tik galbūt dar neįgavęs galutinių savo formų, ten buvo? Galbūt tada ir asmuo, gimęs be rankų, nėra žmogus, nes jis neturi įprastai žmogui būdingos formos?

Kitas keblus teiginys yra tai, kad moteris gali daryti su savo kūnu ką tik panorėjusi, o kūdikis yra jos kūno dalis, jos nuosavybė. Tokiu atveju jo pašalinimas turėtų būti kažkas panašaus į danties išrovimą ar apendicito operaciją, bet taip toli gražu nėra, antraip nebūtų rašomos knygos apie poabortinį sindromą, moterys nesuteiktų savo nužudytiems vaikams vardų ir su jais paslapčia nesikalbėtų, nesapnuotų košmariškų sapnų, nepasikeistų jų gyvenimo būdas (moteris gali tapti apatiška arba darboholikė, gali pradėti gerti, įnikti į narkotikus ir dar daug kitų variantų).

Jos nepatirtų ir vadinamojo „metinių sindromo“, didelio savęs nuvertinimo, kaltės jausmo. Nes kas gi jaučia kaltę dėl išrauto danties? Kūdikis negali būti laikomas moters kūno dalimi, jis tik laikinai yra (kaip atskira asmenybė) jos kūne, jame gyvena ir maitinasi iki pat gimimo momento, nes, deja, mes dauginamės ne pumpuravimosi būdu ir ne kiaušinius dėdami – vaikui reikia kažkur pasiruošti gimimui, ir gamta taip jau surėdė, kad ta ne visada saugia vieta tampa motinos įsčios.

Skaitydama komentarus abortų draudimo tema, pastebėjau tendenciją smerkti ir kaltinti vyrus, kurie („tie neraliuoti kuiliai!“) neretai neprisiima jokios atsakomybės už pradėtą vaiką, nemoka alimentų, neduoda pinigų mokyklinėms prekėms, vaiko drabužiams, o kartais dar ir geria bei muša vaiką ir jo motiną. Sutinku, nėra vaiko, prie kurio prasidėjimo neprisidėtų vyras. Bet taip pat, mielos moterys, pripažinkime, kad ir mes prie to prisidedame, taigi privalome priimti atsakomybę už savo veiksmus.

Būdamos tos, kurios gali pradėti lauktis, turėtume atsargiau elgtis su savo vaisingumu. Nes ne kas kitas mums parenka, bet mes pačios pasirenkame apsisaugojimo būdus ir partnerius (smurtaujančius, geriančius ir mus prievartaujančius taip pat), taigi mes ir turėtume būti tos išmintingosios, juk iš anksto žinome, kokios yra galimos mūsų pasirinkimo pasekmės. To kiekviena mama turėtų mokyti savo dukrą ir kiekviena suaugusi moteris turėtų tai suprasti: aš pati esu atsakinga už savo veiksmus.

O kuo skiriasi brandi asmenybė nuo nebrandžios? Brandi asmenybė prisiima atsakomybę už savo pasirinkimus (ar tai būtų vyras, ar darbas, ar materialinė padėtis, ar, šiuo atveju, nėštumas) ir visus iš to kylančius padarinius. Ji žino, kad vyrą, su kuriuo yra, pasirinko, ir kad gali rinktis, ar būti su juo toliau, ar nebūti, nes yra pakankamai protinga, kad suprastų, ar tai tinkamas, patikimas, doras partneris (iš patirties sakau – šitai galima pamatyti labai greitai, reikia tik nežiūrėti pro pirštus į smulkmenas ir jų nenuvertinti).

Taigi brandi moteris prisiima atsakomybę už tai, su kokiu vyru yra ir kuria santykius. Ir vaikelis, atsirandantis iš šių santykių, taip pat suvokiamas kaip tos prisiimtos atsakomybės rezultatas, nes juk buvo iš anksto žinoma, kad taip galėjo nutikti (tos, kurios mėgstate vienos nakties nuotykius, juk irgi žinote, kad taip gali nutikti, nesate naivios, ar ne? O ar esate pakankamai brandžios prisiimti atsakomybę?).

Šioje vietoje aš teigiu, kad abortas yra kaip tik toks atsakomybės neprisiėmimas, juo tarsi pasakoma: „aš nesirinkau tokios situacijos, neprisiimu padarinių, nenoriu jų matyti, geriau juos sunaikinsiu“. Taip ištrinti įvykio negalime, kai neišlaikome egzamino ar neapginame baigiamojo darbo, kai mus išmeta iš darbo vietos, kai dirbame nemėgstamą darbą arba uždirbame per mažai, nes situacija yra akivaizdi ir nuo jos pabėgti kur kas sunkiau – nepaimsi ir neišpjausi taip paprastai iš gyvenimo.

Kita vertus, dažni mūsų pasiteisinimai, kad kaltas kažkas kitas (dėstytojai, darbdavys ir visa valdžia, darbo vietų trūkumas ir pan.), kaip tik ir rodo mūsų infantilumą, nebrandumą, negebėjimą prisiimti atsakomybės. „Tai dėl blogo vyro aš darausi abortą“, „dabar labai nepalanki situacija“ ir t. t. – dažni moterų pasiteisinimai, rodantys, kad iš esmės kaltas yra kažkas kitas.

Dar vienas abejotinas argumentas – asocialios šeimos, kurioms abortai „tai jau tikrai būtini“. Ties juo irgi labai abejoju. Kiek teko pažinoti tokių asocialių šeimų, abortai jose visai nėra populiarūs (brangūs), be to, už vaiką galima gauti išmokas ir toliau sėkmingai uliavoti. Taigi ir šitas argumentas kažin ar veikia.

Argumentas dėl nelegalių abortų pagausėjimo yra kur kas vertesnis dėmesio, nes aš puikiai suprantu, kad nebrandumas, apie kurį kalbėjau, yra būdingas didžiajai visuomenės daliai ir visada atsiras tokių, kurios nesugebės pasirūpinti, kad netaptų nėščios, ir užsimezgusios gyvybės vis tiek norės atsikratyti. Atkreipiu dėmesį tik į tai, kad tarp paauglių nelegalūs abortai yra ypač populiarūs, nes tuomet tai niekur nėra oficialiai įforminama ir iš situacijos gali išeiti „švari“, be įrodymų. Nelegalūs abortai yra problema, bet kur kas svarbesnis man čia yra kitas argumentas, kurio, esu tikra, nesuprasit daugelis.

Blogas dalykas, pavadintas geru, netampa geras, ir jeigu mes žmogžudystę pavadiname išvalymu arba abortu, nuo to geresnis jis nepasidaro, taip tik apsunkinamas realios situacijos suvokimas, nes žaidimas sąvokomis turi ypač didelę galią. Esu nuoširdžiai įsitikinusi, kad jeigu aš priklausau kokiai nors šeimai, atsakomybė už vieno jos asmens poelgį tenka ir man (tai labai gerai žino maištingus paauglius auginantys tėvai).

Visuomenei galioja tos pačios šeimos taisyklės: jeigu vienas jos narys nusikalsta, jo nusikaltimas paliečia ir mane, nes ką gi aš padariau, kad taip neįvyktų? Apie tai mąstydama paprastai prisimenu Dostojevskį, sakiusį: „ypač gerai įsimink, kad tu nieko negali teisti. Nes negali būti šiame pasaulyje tokio teisėjo, kuris galėtų teisti nusikaltėlį, pats gerai nesupratęs, jog ir jis yra toks pats nusikaltėlis kaip ir stovintis prieš jį, ir jog pats teisėjas gal labiausiai ir yra kaltas, kad prieš jį stovintysis padarė nusikaltimą“.

Valstybės, kurioje gyvename, įstatymai, paliečia kiekvieną iš mūsų ir kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už jų priėmimą. Jeigu abortas valstybėje yra legalus, turiu pripažinti, kad už kiekvieną abortą kaltė krenta ir ant mano galvos. Jeigu mirties bausmė yra legali, kiekvieno ja nuteisto asmens kraujas krenta ir ant mano galvos. Kaip sakė Dostojevskis, „tai tikra tiesa, nors ir atrodo tartum beprotystė“. Nesu itin praktikuojanti katalikė, tačiau kažkada prie įsakymo „Nežudyk“ (kuris šiaip jau visose religijose yra universalus) perskaičiau pridėtą paaiškinimą, kad šią nuodėmę daro kiekvienas, sunaikinantis pradėtą vaisių, taip pat ir tie, kurie pastūmėja į ją arba jai pritaria.

Man regis, kaip tik legalūs abortai ir yra tas vadinamasis „grįžimas į viduramžius“. XXI-ajame amžiuje, kai taip išvystytos apsisaugojimo galimybės, kai esame kur kas laisvesni rinktis savo gyvenimo modelį, abortas turėtų atrodyti kaip anachronizmas, archajiška atgyvena, panašiai kaip užmėtymas akmenimis turgaus aikštėje ar viešas ketvirčiavimas. Ir kiekviena moteris, riaumojanti už abortus, mane labai gąsdina, nes joje aš negaliu įžvelgti nei motiniškumo, nei švelnumo, nei intuityviojo, kuriančiojo prado.

Čia pritarsiu Mariui Jonaičiui, savo straipsnyje rašiusiam, kad keistai atrodo prieš abortų draudimus protestuojantys asmenys, kurie tuo pat metu yra labai jautrūs katinėliams ir šuneliams, atmosferos taršai bei medžioklės klausimams, – toks pažiūrių dviprasmiškumas man atrodo kuo tikriausia veidmainystė.

Šiuo rašiniu nieko nesiekiu nuteisti. Taip pat nesiekiu pareikšti kokios nors kategoriškos, neatšaukiamos nuomonės. Tiesiog raginu apmąstyti prielaidas bei argumentus, kuriais motyvuojame savo požiūrį.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Nusprendė pasikeisti pensijos kaupimo sutartį – sulaukė pribloškiančio banko atsakymo (52)

DELFI nuolat matau tekstus apie tai, kaip sunku žmonėms gyventi – kaip per mažai jie uždirba, per daug išleidžia ir panašiai. Vieni sako „mes gyvename blogiausiai už visus“, kiti atgal šaukia tą patį. Man atrodo supratau, kas yra blogiausia – mus visus kasdien gąsdina ir perspėja, bet kai tik paklausi, ką gali dėl to padaryti, valstybė atkiša špygą.

Lietuvos kariai saugo mus, bet ar suteikiame jiems galimybes gyventi orų gyvenimą? (137)

Kiekvienas turime savo gyvenimą ir norime jį nugyventi oriai ir nemirti per anksti. Tam, kad būtume saugūs, apsaugoti nuo karo ir kitų grėsmių valstybėje, rūpinasi kariuomenė. Kariai saugo mus.

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (64)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...