Legalūs abortai - grįžimas į viduramžius

 (157)
Nuo pat pradžios seku prasidėjusius debatus dėl aborto uždraudimo. Akivaizdu, kad visuomenėje garsesni prieštaraujančiųjų balsai, apklausos rodo, jog nepritariančių draudimui yra gerokai daugiau nei pritariančių.
© AFP/Scanpix

Esu moteris ir atstovauju būtent pritariančiųjų pusei – tiems, kurie kai kuriuose „Facebook“ puslapiuose kartu su už draudimą balsavusiais politikais galėtų būti prikalti prie gėdos lentos kaip norintys grąžinti viduramžius. Pamėginsiu aiškiai ir suprantamai išdėstyti čia savo argumentus, iš anksto pasakydama, kad nesileisiu nagrinėti apsigimų ir prievartos (kai prievartauja svetimas žmogus) atvejų, jie verti atskiros temos.

Suprantu, kodėl nuomonės taip skiriasi. Ogi pirmiausia jos priklauso nuo to, koks mūsų požiūris į gyvybę, kokį atskaitos tašką renkamės kaip pradžios momentą. Sutinku su visais teigiančiais, kad gyvybė prasideda tada, kai spermatozoidas susijungia su kiaušialąste ir ląstelės pradeda dalytis. Čia, žinoma, kaip visiškai idiotiški atkrenta tokie argumentai: „tai suskaičiuokime, kiek vaikų per gyvenimą aš palikau ant paklodės“ ir pan.

Spermatozoidai nėra užsimezgusi gyvybė ir tai turėtų būti aišku kiekvienam. Kaip tik todėl man labai keistai atrodo moterys, teigiančios, kad embrionas yra tas pats, kas vištos kiaušinis arba ąžuolo gilė, atseit, ir šiuos naikinti tuomet turėtų būti nusikaltimas. Apie vaisiaus raidą ir tai, kuriame etape formuojasi jo nervai, galūnės ir kt., aš čia nekalbėsiu, informaciją paprasta susirasti internete. Tik nesuprantu, kuo motyvuodami embriono žmogiškumo priešininkai nubrėžia ribą, atskaitos tašką, iki kada jis dar nėra gyvybė, o nuo kada jau yra. Sutikime, kad šitos ribos yra labai reliatyvios, ir argumentai, kodėl jos tokios ar kitokios, nėra aiškūs.

Taigi jeigu gyvybe laikome tai, kas pradėjo formuotis nuo spermatozoido ir kiaušialąstės susijungimo, kaip kitaip galėtume pavadinti operaciją, kurios metu ji pašalinama, jeigu ne žmogžudyste, arba, švelniau, gyvybės sunaikinimu? Ir kas kita, jeigu ne žmogus, tik galbūt dar neįgavęs galutinių savo formų, ten buvo? Galbūt tada ir asmuo, gimęs be rankų, nėra žmogus, nes jis neturi įprastai žmogui būdingos formos?

Kitas keblus teiginys yra tai, kad moteris gali daryti su savo kūnu ką tik panorėjusi, o kūdikis yra jos kūno dalis, jos nuosavybė. Tokiu atveju jo pašalinimas turėtų būti kažkas panašaus į danties išrovimą ar apendicito operaciją, bet taip toli gražu nėra, antraip nebūtų rašomos knygos apie poabortinį sindromą, moterys nesuteiktų savo nužudytiems vaikams vardų ir su jais paslapčia nesikalbėtų, nesapnuotų košmariškų sapnų, nepasikeistų jų gyvenimo būdas (moteris gali tapti apatiška arba darboholikė, gali pradėti gerti, įnikti į narkotikus ir dar daug kitų variantų).

Jos nepatirtų ir vadinamojo „metinių sindromo“, didelio savęs nuvertinimo, kaltės jausmo. Nes kas gi jaučia kaltę dėl išrauto danties? Kūdikis negali būti laikomas moters kūno dalimi, jis tik laikinai yra (kaip atskira asmenybė) jos kūne, jame gyvena ir maitinasi iki pat gimimo momento, nes, deja, mes dauginamės ne pumpuravimosi būdu ir ne kiaušinius dėdami – vaikui reikia kažkur pasiruošti gimimui, ir gamta taip jau surėdė, kad ta ne visada saugia vieta tampa motinos įsčios.

Skaitydama komentarus abortų draudimo tema, pastebėjau tendenciją smerkti ir kaltinti vyrus, kurie („tie neraliuoti kuiliai!“) neretai neprisiima jokios atsakomybės už pradėtą vaiką, nemoka alimentų, neduoda pinigų mokyklinėms prekėms, vaiko drabužiams, o kartais dar ir geria bei muša vaiką ir jo motiną. Sutinku, nėra vaiko, prie kurio prasidėjimo neprisidėtų vyras. Bet taip pat, mielos moterys, pripažinkime, kad ir mes prie to prisidedame, taigi privalome priimti atsakomybę už savo veiksmus.

Būdamos tos, kurios gali pradėti lauktis, turėtume atsargiau elgtis su savo vaisingumu. Nes ne kas kitas mums parenka, bet mes pačios pasirenkame apsisaugojimo būdus ir partnerius (smurtaujančius, geriančius ir mus prievartaujančius taip pat), taigi mes ir turėtume būti tos išmintingosios, juk iš anksto žinome, kokios yra galimos mūsų pasirinkimo pasekmės. To kiekviena mama turėtų mokyti savo dukrą ir kiekviena suaugusi moteris turėtų tai suprasti: aš pati esu atsakinga už savo veiksmus.

O kuo skiriasi brandi asmenybė nuo nebrandžios? Brandi asmenybė prisiima atsakomybę už savo pasirinkimus (ar tai būtų vyras, ar darbas, ar materialinė padėtis, ar, šiuo atveju, nėštumas) ir visus iš to kylančius padarinius. Ji žino, kad vyrą, su kuriuo yra, pasirinko, ir kad gali rinktis, ar būti su juo toliau, ar nebūti, nes yra pakankamai protinga, kad suprastų, ar tai tinkamas, patikimas, doras partneris (iš patirties sakau – šitai galima pamatyti labai greitai, reikia tik nežiūrėti pro pirštus į smulkmenas ir jų nenuvertinti).

Taigi brandi moteris prisiima atsakomybę už tai, su kokiu vyru yra ir kuria santykius. Ir vaikelis, atsirandantis iš šių santykių, taip pat suvokiamas kaip tos prisiimtos atsakomybės rezultatas, nes juk buvo iš anksto žinoma, kad taip galėjo nutikti (tos, kurios mėgstate vienos nakties nuotykius, juk irgi žinote, kad taip gali nutikti, nesate naivios, ar ne? O ar esate pakankamai brandžios prisiimti atsakomybę?).

Šioje vietoje aš teigiu, kad abortas yra kaip tik toks atsakomybės neprisiėmimas, juo tarsi pasakoma: „aš nesirinkau tokios situacijos, neprisiimu padarinių, nenoriu jų matyti, geriau juos sunaikinsiu“. Taip ištrinti įvykio negalime, kai neišlaikome egzamino ar neapginame baigiamojo darbo, kai mus išmeta iš darbo vietos, kai dirbame nemėgstamą darbą arba uždirbame per mažai, nes situacija yra akivaizdi ir nuo jos pabėgti kur kas sunkiau – nepaimsi ir neišpjausi taip paprastai iš gyvenimo.

Kita vertus, dažni mūsų pasiteisinimai, kad kaltas kažkas kitas (dėstytojai, darbdavys ir visa valdžia, darbo vietų trūkumas ir pan.), kaip tik ir rodo mūsų infantilumą, nebrandumą, negebėjimą prisiimti atsakomybės. „Tai dėl blogo vyro aš darausi abortą“, „dabar labai nepalanki situacija“ ir t. t. – dažni moterų pasiteisinimai, rodantys, kad iš esmės kaltas yra kažkas kitas.

Dar vienas abejotinas argumentas – asocialios šeimos, kurioms abortai „tai jau tikrai būtini“. Ties juo irgi labai abejoju. Kiek teko pažinoti tokių asocialių šeimų, abortai jose visai nėra populiarūs (brangūs), be to, už vaiką galima gauti išmokas ir toliau sėkmingai uliavoti. Taigi ir šitas argumentas kažin ar veikia.

Argumentas dėl nelegalių abortų pagausėjimo yra kur kas vertesnis dėmesio, nes aš puikiai suprantu, kad nebrandumas, apie kurį kalbėjau, yra būdingas didžiajai visuomenės daliai ir visada atsiras tokių, kurios nesugebės pasirūpinti, kad netaptų nėščios, ir užsimezgusios gyvybės vis tiek norės atsikratyti. Atkreipiu dėmesį tik į tai, kad tarp paauglių nelegalūs abortai yra ypač populiarūs, nes tuomet tai niekur nėra oficialiai įforminama ir iš situacijos gali išeiti „švari“, be įrodymų. Nelegalūs abortai yra problema, bet kur kas svarbesnis man čia yra kitas argumentas, kurio, esu tikra, nesuprasit daugelis.

Blogas dalykas, pavadintas geru, netampa geras, ir jeigu mes žmogžudystę pavadiname išvalymu arba abortu, nuo to geresnis jis nepasidaro, taip tik apsunkinamas realios situacijos suvokimas, nes žaidimas sąvokomis turi ypač didelę galią. Esu nuoširdžiai įsitikinusi, kad jeigu aš priklausau kokiai nors šeimai, atsakomybė už vieno jos asmens poelgį tenka ir man (tai labai gerai žino maištingus paauglius auginantys tėvai).

Visuomenei galioja tos pačios šeimos taisyklės: jeigu vienas jos narys nusikalsta, jo nusikaltimas paliečia ir mane, nes ką gi aš padariau, kad taip neįvyktų? Apie tai mąstydama paprastai prisimenu Dostojevskį, sakiusį: „ypač gerai įsimink, kad tu nieko negali teisti. Nes negali būti šiame pasaulyje tokio teisėjo, kuris galėtų teisti nusikaltėlį, pats gerai nesupratęs, jog ir jis yra toks pats nusikaltėlis kaip ir stovintis prieš jį, ir jog pats teisėjas gal labiausiai ir yra kaltas, kad prieš jį stovintysis padarė nusikaltimą“.

Valstybės, kurioje gyvename, įstatymai, paliečia kiekvieną iš mūsų ir kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už jų priėmimą. Jeigu abortas valstybėje yra legalus, turiu pripažinti, kad už kiekvieną abortą kaltė krenta ir ant mano galvos. Jeigu mirties bausmė yra legali, kiekvieno ja nuteisto asmens kraujas krenta ir ant mano galvos. Kaip sakė Dostojevskis, „tai tikra tiesa, nors ir atrodo tartum beprotystė“. Nesu itin praktikuojanti katalikė, tačiau kažkada prie įsakymo „Nežudyk“ (kuris šiaip jau visose religijose yra universalus) perskaičiau pridėtą paaiškinimą, kad šią nuodėmę daro kiekvienas, sunaikinantis pradėtą vaisių, taip pat ir tie, kurie pastūmėja į ją arba jai pritaria.

Man regis, kaip tik legalūs abortai ir yra tas vadinamasis „grįžimas į viduramžius“. XXI-ajame amžiuje, kai taip išvystytos apsisaugojimo galimybės, kai esame kur kas laisvesni rinktis savo gyvenimo modelį, abortas turėtų atrodyti kaip anachronizmas, archajiška atgyvena, panašiai kaip užmėtymas akmenimis turgaus aikštėje ar viešas ketvirčiavimas. Ir kiekviena moteris, riaumojanti už abortus, mane labai gąsdina, nes joje aš negaliu įžvelgti nei motiniškumo, nei švelnumo, nei intuityviojo, kuriančiojo prado.

Čia pritarsiu Mariui Jonaičiui, savo straipsnyje rašiusiam, kad keistai atrodo prieš abortų draudimus protestuojantys asmenys, kurie tuo pat metu yra labai jautrūs katinėliams ir šuneliams, atmosferos taršai bei medžioklės klausimams, – toks pažiūrių dviprasmiškumas man atrodo kuo tikriausia veidmainystė.

Šiuo rašiniu nieko nesiekiu nuteisti. Taip pat nesiekiu pareikšti kokios nors kategoriškos, neatšaukiamos nuomonės. Tiesiog raginu apmąstyti prielaidas bei argumentus, kuriais motyvuojame savo požiūrį.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (98)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (916)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2702)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs (411)

Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame gyvenime. O ar kada susimąstėme, ką mums kiekvienam asmeniškai reiškia nepriklausoma Lietuva? Kaip pasikeitimai padarė įtaką mūsų gyvenimui ir kokį indėlį įnešėme mes patys?