Laiškas siunčiantiems vaikus į sukarintas stovyklas Rusijoje

 (54)
Norėčiau pažvelgti tau į akis. Mamai, kuri įbruko savo vaikui ginklą į rankas ir išsiuntė į nežinią. Makabriškas žaidimas, kuris turi tęsinį, bet apie jį nesusimąstei. Leisk man pamąstyti už tave...
© soldatru.ru nuotr.

Mamai, kuri rūpestingai augino savo mergaitę, kas rytą suruošdavo į mokyklą, kuriai sustodavo širdis darbe nuo mokytojos skambučio, kuri nemiegojo paromis slaugydama, kai vaikas sirgo. Ar atsimeni jos kūdikystę, kai mažylė pilnomis švelnumo ir meilės akimis žiūrėdavo į tave, juokėsi ir verkdavo drauge?

Ir štai atėjo diena. Kažkas, kažkur pasakė, kad vaikai važiuoja į stovyklą į Rusiją. Į šalį, kuri šiandien išėjo kariauti prieš savo brolį, o tau pasakė, kad išėjo gintis ir ginti. Puiku, kelionė į šalį, kurioje kalbama šios mamos ir vaikų gimtąja kalba. Suruošei savo mergaitei drabužius, rūpestingai paglostei švelnius rusvus plaukučius, pabučiavai, slapčia nubraukei ašarą ir pasakė „ni pucha, ni pera“!

Tokių kaip tu buvo daug, ir tau buvo ramu, nes tu „ne viena“, kuri „за правое дело“ (rus. dė;l teisingo reikalo) išsiuntei savo vaikus net nepagalvodama apie tai, kad šiandien tavo vaikas žaidžia su ginklais rankose, o rytoj galbūt bus leista mirčiai alsuoti į jo nugarą. Rūpestinga teta gražiomis rudomis akimis ir tvarkinga šukuosena per televiziją patikino, kad „situacija rimta, nereikia pasiduoti Amerikai ir Vakarams, mus skriaudžia, o Ukrainoje prikala prie kryžiaus kūdikius, o keturiolikmečiai savo kūnu pridengia „gradus“.

Miela potencialaus „gruzo 200“ mama, šiandien mano vaikai nerūpestingai žaidžia pievoje, o aš rašau tau šiuos žodžius. Rašau, nes šiandien tvirtai žinau, kad jokia „teta iš televizoriaus“ manęs neįtikins, kad automatas yra įrankis laimei ir santarvei pasiekti, o ne ginklas, o tankas yra tai, su kuo galima traiškyti tuos, iš ko tokie kaip tavo vaikai kažkada pavogė laisvę.

Lietuvių kalboje, ir mano gimtojoje lenkų kalboje žodis „ginklas“ kilęs nuo žodžio „gintis“. Tokia jo tiesioginė paskirtis, o ribos, kur turi būti naudojamas ginklas, yra mano Tėvynė, kurią ginsiu aš arba mano vaikai, jeigu rytoj priešas stos prieš mane. Kitos paskirties ginklui nematau. Nematau ir kitokios laisvės negu ta, kurią turiu šiandien ir kurios nėra mačiusi moteris didelėmis rudomis akimis iš tavo televizoriaus. Nematau laisvės ir tavo širdyje, ir mintyse, nes šiandien pastūmei savo vaiką trypti svetimą laisvę, net pati to nesuvokdama.

Dabar įsivaizduok tą pačią pievą, kurioje šiandien guliu aš ir žiūriu į skaidrų mėlyną dangų. Šis dangus šiandien saugus ir laisvas, ši pieva ir ši šalis šiandien tavo, mano ir mūsų vaikų. Mes turime pastogę ir maistą, mūsų vaikai mokosi mokykloje, rytoj studijuos ir tikriausiai bus sėkmingi, jeigu suvoksi ribą, ties kuria turi sustoti.

Mūsų vaikai yra mūsų gyvenimo prasmė, jie turi gyventi, abi to trokštame, linkime jiems laimės ir sėkmės. Dabar man pasakyk „mama“, ar esi tikra kad duodama savo vaikui ginklą į rankas ir liepdama mokytis kariauti, galėsi pažvelgti į šį dangų ir žinoti, kad tavo sąžinė švari, o vaikai kada nors taip pat su švaria sąžine gulės šioje pievoje ir žiūrės į taikų dangų?

Kur ją išsiuntei, „mama“? Koks buvo tavo tikslas ir idėja, kur sėmeisi įkvėpimo ir kas tave įtikino, kad tavo vaikas, eidamas trypti svetimus laukus ir šaudyti į tuos, kas šiandien gina savo Tėvynę, daro tai savo labui? Kodėl, „mama“, nesupratai žodžio „ginklas“ prasmės ir leidai pulti, nesuvokdama, kad ginklas skirtas gintis?

Mama“, vaiko, kurį siunti kariauti gimdytoja, sustok!

Dabar įsivaizduok tą patį mėlyną dangų ir didelę saulėgrąžų pievą. Dangus jau ramus, ore tvyro salstelėjęs saulėgrąžų kvapas, kurį permuša metalo, kraujo ir tavo vaiko yrančio kūno nepakeliamas tvaikas.

Mergaitė, kurią kažkada siuntei į stovyklą lankstydama drabužėlius į jos lagaminą, glostydama jos švelnius plaukučius ir tyliai braukdama ašarą, šiandien guli pievoje atmerktomis akimis su krauju ant lupų. Tu toli nuo jos, tu nežinai, kur ji, galbūt tau pasiseks ir gausi raudoną karstą, bet negalėsi paglostyti jai plaukų ir pasakyti „myliu“. Tu negirdėjai jos paskutinio žodžio, bet aš tave patikinsiu, tai buvo žodis „mama“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (77)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.