Juk aš noriu su juo būti kiek galima dažniau ir stipriau. „Who can blame me? I’m the one who made me“. (liet. Kas gali mane kaltinti? Aš pats save sukūriau; pakeisti Eminemo „We made you“ žodžiai).
Nors studijuoju ir/ar dirbu, nusikalu, vos pavelku kojas, bet vis tiek keliuosi 5 val. ryte, kad pagaminčiau jam pusryčius ir dar pietus. Juk vyras – ne tik besmegenis, bet ir neįgalus, todėl aplink jį reikia šokinėti.
Tačiau neišvengiamai ateina diena, kai Alfonsas pradeda dairytis į kitas. Tada pykstu ir klausiu „Kodėl man taip? Juk aš jį mylėjau, rūpinausi, valiau užpakalį kasdien. Kaip jis drįsta?“ Tuomet seka ašarų pakalnė. „Neverk, idiote, Argentina verks dėl tavęs.“ (pakeisti Madonnos „Don‘t cry for me Argentina“ žodžiai).
Kai lieku sėdėti viena po liepa, prisimenu visas drauges ir draugus, bandau joms/jiems paskambinti laidiniu telefonu, nes noriu pakalbėti, paklausti, kaip jos/jie laikosi. Juk man dabar jau iš tikrųjų jos ir jie rūpi. Juk aš dabar – vergės ir nuskriaustosios vaidmeny.
„Tik kaip gaila, kad man tavęs nė kiek negaila, – sako balsas. – Jeigu išbrinksta smegenys taip, kad negali racionaliai mąstyti ir vertinti tave supančio pasaulio, tavo problemos, mergyt. Linkiu sėkmės tupėti po nusvirusiomis tavo ašaras bei liūdesį primenančiomis liepos ar kito medžio šakomis. Ei, tik nepamiršk kibiro arba „Cry me a river“ (Justino Timberlake‘o daina „Cry me a river“) dėl visa ko.“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!