Atsiminimai iš to laiko, kurį mes draugavom, tai tėviškės vaizdai – tekanti ar besileidžianti saulė tėviškėj, žydintys dirvonai ir pievos, šieno kvapas, švelnus vėjelis drebulių lapuose, ramuma ir ypatingas amžinumo jausmas kaip vaikystėj, kad viskas yra dabar ir visada...

Kai būnu viena ir turiu laiko sau, visada tas laikas skiriamas Jam, rašau jam mintimis laiškus. Žinau, kad Jis nepamiršta manęs kaip ir aš Jo. Kai vieną vasaros vakarą tėviškės sodyboj atostogaudama nusprendžiau, kad tiesiog „neberašysiu“, stengsiuos nebegalvoti, patraukti mintis apie Jį ir tokį bendravimą iš savo gyvenimo, atsitiko štai kas: po vienos paros mano sesuo sutiko Jį, atvažiavusį su savo žmona į netolimą mūsų tėviškės bažnytkaimį. Pirmas jo klausimas buvo, kaip gyvenu aš, ar man nieko blogo neatsitiko, nes jis blogai mane sapnavo, kad manęs jau nėra ir nebus... Ta telepatija pritrenkė mane...

Tai, negaliu pabaigti mintimis rašyti Jam laiškų... Čia – vienas iš jų:

„Negalėjau atsakyti sau, ar mylėjau Tave, bet be meilės Tu man nebuvai reikalingas, negalėčiau būt su žmogum, kuris manęs nemylėtų... Nenorėjau, kad iš gailesčio man ar todėl, kad atstūmė toji, kuri atėmė Tave iš manęs, būtum pasirinkęs gyvenimą su manim... Toks gyvenimas man būtų buvęs kančia... Nebūčiau pasirinkusi.

Žinojau, kad skirdamasis su manim Tu jaudinaisi ir turėjai apsispręsti, manau, nebuvo paprasta, o ta mergina pasinaudojo tuo, kad prieš kelis metus, kai jūs draugavot (o ji vis išduodavo tave), tu ją buvai įsimylėjęs... Tada, kai ji atėmė iš manęs tave, jai buvo katastrofiškas metas, jos vaikinas (girdėjau, kad KGB veikėjas) norėjo ją palikti, nors ji jau laukėsi...

Tada ji prisiminė Tave ir Tavo jausmus jai... Jos galvoje gimė apgaulingas planas, kad neliktų viena su vaiku, o gal ir sukeltų pavydą buvusiajam, susigrąžinti Tave (tik viskas čia ne dėl jausmo Tau)... Tu neatpažinai tos apgaulės ir tyri jausmai pralaimėjo... Tu pasirinkai.

Buvusysis grįžo ir tave išspyrė. Tada susiradai mane, bandei man pasakyt, kad dabar viską supratai, nepamirši manęs visą savo gyvenimą iki grabo lentos... Kad negalėjai apgaudinėti manęs ir palaikyti draugystės su manim, kol paaiškės anosios „tikra meilė“...

Kai Tu buvai su manim, buvai man ištikimas, žinojai, kad turi apsispręsti ir pasirinkti. Negalėjai supurvinti tyro mūsų abipusio ryšio. Bet be meilės Tu man nebuvai reikalingas – pasirinkau aš...

Ir mūsų jau nebebuvo, liko tik atsiminimai iš to laiko, kada mes draugavom, tėviškės vaizdai: tekanti ar besileidžianti saulė tėviškėj, žydintys dirvonai ir pievos, šieno kvapas, švelnus vėjelis drebulių lapuose, ramuma ir ypatingas amžinumo jausmas kaip vaikystėj, kad viskas yra dabar ir visada... Kaip ir tu mano gyvenime.

Jaučiuosi ta vienintelė, tyra ir amžina, net nesvarbu, kad tu turi šeimą, aš turiu šeimą... Jausmas toks, kad kita moteris, ar kitas vyras, tai tikrai ir kitas jausmas... O šie mūsų jausmai skirti tik man ir tau... Jie amžini kaip jausmas gimtinei ir gamtai. Negaliu Tau nerašyti, negaliu tavęs atsižadėti, nes tu sapnuosi, kad manęs nebėra... O aš dar esu, Tau laiškus rašau ir dėkoju likimui už tai.“

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Skaitytojos tekstas dalyvauja konkurse „Mano laiškas jam: šito pasakyti tau neišdrįsau“.

Meilės trikampis – tikriausiai sudėtingiausia figūra santykiuose. Į jį įsipainiojus sunku nenudegti, tenka rinktis – pamiršti mylimą žmogų ir oriai atsitraukti, ar paminti savo principus, o gal net ir nešioti meilužės ar meilužio etiketę. Deja, tokioje situacijoje sunku likti neapkalbėtam – kiekvienas meilės trikampio dalyvis turi savo versiją, ir ji vieną iš dalyvaujančių paverčia kone monstru. Pažįstamas jausmas? Tuomet prašome pasidalyti savo istorija.

Patarkite tiems, kurie į jį įsivėlė, kaip nenudegti, laiku pasitraukti ir kokių ženklų paisyti! Dviems jūsų padovanosime puikius prizus – po pasirinkto DELFI grupės žurnalo 3 mėn. prenumeratą!

Laimėti galite savo istoriją siųsdami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Trikampis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.