Krikščionybė, arba kaip perprasti Dievo planą (II dalis)

 (51)
Religinės temos susilaukia daugybės įžvalgų, kritikos ir komentarų. Dvasinio pasaulio užgniaužimas materinio pasaulio būdu vis labiau išstumia Dievo sampratą iš žmonijos mąstymo ir bando visa tai paversti mitologinių būtybių paieškomis. Ar žmogus gali suprasti Dievą? Ir kiek Dievas leidžia mums save pažinti. Retoriniai klausimai išveda į paieškos analizes. Kaip pasireiškė Dievas? Kiek realus To egzistavimas? Ir kas tai yra Dievas?
Biblija
© Shutterstock nuotr.

Filosofiniu požiūriu vien kalbėjimas apie tam tikrą idėją įrodo psichologišką įdėjos tikrumą. O kaip teigia psichoanalitikos pradininkai, tarp jų C. G Jung, - „idėjos egzistuoja visur ir visais laikais, jos spontaniškai ir randasi“.

Jeigu toliau nagrynėtume Dieviškumo esmę filosofiškai, galų gale atsimuštume į G. W. F. Hegelio mąstyseną. – „Pasaulis atsirado iš nieko, niekis radosi iš absoliuto“. Taigi dieviškumo supratimas - tai yra automatiškas progresas, kuomet siekiant suvokti, vyksta tobulėjimas, kuris palaipsniui įgauna esmę.

Materiniame pasaulyje moksliniu atžvilgiu, tobulybė yra negalima. Tobulybė tai būtų tik gryna tuštuma, kurioje nėra gyvybės. Tačiau, jeigu į tobulybę žvelgtume iš tikėjimo pusės, pamatytume, jog tobulybė tai yra harmonija.

Kalbėdami, kodėl pasaulis yra toks ir kodėl Dievas leidžia visą šį blogį, reikia suprasti harmonijos vyksmą. Supratę iš pažiūros sudėtingą procesą, suprasime ir tai, jog Dievas nieko nedaro to, ko mes patys nenorėtume. Kaip vyrui reikia moters, kad atsirastų nauja gyvybė, taip ir gėriui reikalingas blogis, kad suprastume tikrąsias vertybes.

O jeigu egzistuotų tik gėris, arba tik blogis, tai tebūtų mechaninis principas, ir indentiteto nebuvimas. Visi būtume vienodi, marionetes skirtos vienam tikslui. Be vieno iš šių principų, žmonija netūrėtų asmeniškumo, - emocijų, jausmų, laisvo mąstymo.

Kalbėdami Dievo tema, kalba krypsta į filosofines hipotezes. Vien todėl, jog pirmoji nuodemė, pašalinusi Adomą ir Ievą iš Rojaus sodo, buvo abejonė, kuri ir pagimdė gėrio ir blogio supratimą.

Harmonija egzistuoja visur. Saulė teikia gyvybę, vėjas gyvybę išnešioja, lietus, oras, žemė ir ugnis – gyvybės puoselėjimo elementai. Kaip saulės energija reikalinga žemės apvaisinimui, taip ir blogis reikalingas gėriui, teikti tobulėjimą.

Grįžkime prie sąvokos Dievas. Tai suprantame įvairiai, tačiau niekas nežino, kaip Tai atrodo iš tikro. Dieviškumas yra abstrakcija, absoliutas, kuris materijos požiūriu yra tarsi niekas, tačiau egzistuojanti niekinė būtis.

Visų pirma tai yra gyvybė. Viso ko pradžia, išjudintojas visatos, kuris pats yra elementariai stabilus, tačiau esantis visur.

Šito įsivaizduoti žmogus negali, ir jeigu žmogus neturi tikėjimo antgamtiškumu, jeigu ateizmas būtų ta samprata, kuri formavo asmenybę, - Dievas tėra iliuzija, valdžios struktūros forma, žmonėms apgaudinėti, ar silpnavalių paieškai skirtas darinys. Paradoksas tas, jog Dievas žmogaus norų paiso.

„...vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų. Lk 18, 5“

Asmuo dažnai pyksta ant Dievo. Tai yra todėl, jog mes bijome prisiimti bausmes už savo kaltes. Asmuo bijo laisvės, kurią jam suteikia Dievas, nes tuomet tik nuo mūsų priklausytų mūsų pačių likimas.  

Dievas gali būti neteisingas daugelio atžvilgiu. Dievas gali būti kaltininkas žudynių, nelaimių, nepasisekimų. Dievas gali būti kaltas už atlaidumą darbe, už nepasisekusius meilės ryšius, už abortų leidimą, už savižudybes, mirtį.

Dievą galime apkaltinti visų žmonių nuodemėmis, ir kas iš to, jog Dievas leido pakabinti ant kryžiaus Jėzų Kristų. Žmonijai neužtenka visuotino atpirkimo.

Mes ir toliau sėkmingai grindžiame nuodemės kelią, savanoriškai pasiduodame silpnavališkumui ir leidžiames vedžiojami klaidingumo keliu. Dievo neigimas ar teigimas Jo paties egzistavimui įtakos neturi. Teiginiai ir neiginiai turi įtakos mums patiems.

Dievo tema sulaukia daugybė kalbų, nors tikėjimo tiesa liūdija tai, jog reikia mylėti vieniems kitus, ši tema priešpastato begalės prieštaravimų, dėl kurių mes patys susikeliame sau diskomfortą. Skirtingos religijos, skirtingi ritualai, skirtingos apeigos, nesusikalbėjimo problema atskleista Babelio bokšto statyboje.

Ir nors žinia, kuri teoriškai perduota, atsižvelgus į žmonijos mentalitetą Senąjame Testamente, o praktinis įgyvendinimas atskleistas Naujojo Testamento šviesoje, visgi žmonija, linkdama į egoistiškumą, savaime renkasi tamsą ir Dievo sąvoką vartoja taip, kaip pačiam naudinga.

Dievo planas lenkia žmogišką mąstymą, Dievo visagališkumas yra beribis, o kad ir ką žmonija darys, Dievo apgauti – neįmanoma.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Registruoti (0) Anonimiški (51)
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Vox Populi

Apsaugininkas pataria, kaip kovoti su moterų kaprizais (145)

Ne taip seniai rašiau apie materializmą šiuolaikinėje visuomenėje ir materializmo sukeliamus sunkumus antrosios pusės pasirinkimo srityje. Dabar nutariau paliesti kiek kitokią problemą – kaprizingumą ir manipuliavimą priešingos lyties atstovais.

Noriu pasiskųsti...visais (35)

Gerbiama redakcija, noriu pasiskųsti. Pasiskųsti visais. Kasdien atsisėdu vakare ir suskaičiuoju, kas šiandien buvo netobula mano gyvenime dėl kitų žmonių kaltės, ir taip niežti nagus, kad vieną kartą nebeištvėriau.

Naujieji laikai man patinka: ginčus su vyru lengviau spręsti el.paštu (4)

Įdomiu laiku gyvename. Net sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti dar didesnis progresas, nei jau yra. Mūsų patogumui išrastos įvairiausios išmaniosios technologijos.

Po 5 metų apsilankęs kine nesuprato, už ką sumokėjo (348)

Kino teatras – neabejotinai geriausias dalykas kinomanams, bet... Paskutinį kartą kino teatre lankiausi maždaug prieš penkerius metus. Labai mėgstu automobilius ir jei nesikrapštau garaže, tai laisvas porą valandų praleidžiu mėgaudamasis geru kinu. Tad po penkerių metų pertraukos negalėjau praleisti paskutiniosios „Greiti ir įsiutę“ franšizės dalies.

Supykdė Vilniaus nuotraukos britų leidinyje: tai užgavo lietuvių jausmus (141)

Noriu sureaguoti į DELFI publikuotą E. Paraščiako straipsnį „Britams parodė ne pačią gražiausią Vilniaus pusę“.