Man asmeniškai trauma buvo tai, kad viskas baigėsi, baigėsi tas tiek lauktas krepšinio spektaklis, kuriame pirmaplanį vaidmenį atliko Lietuva, na bent jau iki pralaimėjimo.
Dar niekada gyvenime nebuvau taip i kažką įsijautusi, pasinėrusi ir totaliai išprotėjusi dėl kažkokio neapsakomo jausmo, apėmusio visą mane. Kiekvieną rytą nubudus tu vis kažko lauki, viskas virpa tavyje, o lemiamoms kovoms vis artėjant, išvis nebegali sulaukti, kol presidės ta didžiulė šventė.
O ta šventė buvo nepaprasta, nepakartojama ir tokia išskirtinė! Tiek gražių pergalių, tiek saldžių akimirkų, kai norisi šokti nuo kėdės ir rėkti rėkti rėkti, ploti ir šokinėti – eiti iš proto! Taip norisi palaikyti savus, tuos galingus ir nepakartojamus krepšininkus – nematomus šeimos narius, kurie visada tavo mintyse, visada šalia su tavimi. Labai džiaugiuosi, kad galėjau visame tame dalyvauti, matyti, patirti ir dalintis emocijomis su visais, kas buvo šalia.
Tas kasdienis pasiruošimas rungtynėms – marškinėlių lyginimas, skruostų dažymas, turbut jau bus neatsiejamas visose kovose, kiek dar mūsų laukia gyvenime. Juk taip gražu ir net graudina ta vieningų susirinkusių žmonių jūra, skanduojančių vieną vardą – LIETUVA!
Šios šventės labai laukiau, bet neįsivaizdavau, kokią tai turės reikšmę mano gyvenime, neįsivaizdavau, kokį pėdsaką paliks mano atminty... Tik viena žinau, kad nuo dabar esu įsimylėjusi krepšinį, tą nepaprastai dinamišką ir beprotiškai azartišką žaidimą – kai 5 sekundės atrodo visa amžinybė ir gali pakeisti tavo likimą, kai po neįtikėtino rezultatyvaus perdavimo iš savo vietų pakyla dešimttūkstantinė žmonių minia, kai pataikius tritaškį rėki, kol apsisuka galva, kai supyksti ant teisėjų taip, kad norisi į salę paleisti bet kokį šalia esantį daiktą...
Taip, krepšinis tuo ir žavus, kad jei jau įtraukia, tai niekada ir nebepaleis. Tikiuosi ta tuštuma po čempionato pabaigos greit praeis, nors kol kas tai atrodo neįmanoma, atrodo, kad visada taip ir tvyros tas jausmas, tarsi atitraukęs tave nuo kažko labai brangaus, tarsi išskyręs tave su mylimu žmogumi... Juokinga lyginti tokius dalykus, bet tas jausmas neapsakomas, tokio dar nėra buvę, todėl ir nėra su kuo palyginti... Tik žinau, kad dabar „jeigu tiktai galimybės man leis – aš ten būsiu“, būsiu visose krepšinio rungtynėse, kad ir ne rinktinės, bet Lietuvos komandų, kurios taip pat virpina širdį, taip pat džiugina pergalėmis.
Ir visi kartu - MES UŽ LIETUVĄ!!!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!