Krepšinio aistruolis: 5 priežastys apsilankyti Kauno „Žalgirio“ rungtynėse

 (14)
Akylai stebint šio sezono Eurolygos batalijas, šauniai nudžiuginus į „Top 16“ etapą taip ir neiškopusiam „Neptūnui“, liko konstatuoti, kad Europos klubinio krepšinio grandų žemėlapyje šiemet liko vienintelis lietuviškas vardas – Kauno „Žalgiris“.
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Šiaip ne taip išsikapstęs iš, atrodė, jau iškapstytos grupės, „Žalgiris“ tęsia kovas Europos fronte ir dovanoja mums dar bent keturiolika aukšto lygio krepšinio spektaklių. Sezono pradžioje pranokęs lūkesčius, o vėliau tarsi pradėjęs šiek tiek buksuoti, „Žalgiris“, kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, dažnai susilaukia piktų žodžių iš trijų milijonų trenerių prie televizorių ekranų ar kompiuterių klaviatūros.

Analizuojant Europos krepšinį bei mūsų klubų padėtį aukščiausiu lygmeniu, nusprendžiau objektyviai pažvelgti į priežastis, dėl kurių turėtume atsipalaiduoti ir pasimėgauti Eurolygos krepšiniu bei pasidžiaugti tuo, ką šiandien turime ir galime, užuot bambėję ir peikę savo krepšininkus. O pasidžiaugti ar bent išlaikyti susidomėjimą ir palaikymą mūsų Eurolygos klubui ne tik prie televizorių ekranų, bet ir arenoje, yra dėl ko. Tad apie viską nuosekliai.

Kainos ir kokybės santykis. Dažnai tenka girdėti žmonių atsiliepimus, kad jie su mielu noru eitų į rungtynes, tačiau bilietų kainos jiems neleidžia to padaryti. Pasidomėjus telieka gūžčioti pečiais ir paklausti savęs, ar 10 eurų bilietas gerose vietose su puikiu matomumu už rungtynes, kai priešininkas yra, pavyzdžiui, Madrido „Real“, yra tikrai daug? Juo labiau, kad bilietų būna ir pigesnių (žinoma, ir brangesnių), tad kiekvienas pagal savo pageidavimus gali išsirinkti tinkamas ir patogias vietas.

Be to, šiuo atveju mes nekalbame apie Mažeikius ar Prienus. Kalba eina apie elitinius Europos superklubus, metai iš metų skinančius trofėjus ir savo galaktikose surinkusius tokius žvaigždynus, apie kokius šiuo metu galime tik pasvajoti. Rimtai abejoju, ar Barselonos, Madrido, Stambulo ir kitose didžiosiose arenose žmonės gali pamatyti netgi savo namų komandas už mažesnes sumas pinigų. Kai pagalvoji, kad niekas Europoje šiuo metu geriau nežaidžia krepšinio nei tie vyrukai, kurie mina ir Kauno arenos parketą, o tu gali juos pamatyti gyvai, tai jau šį tą reiškia. Dar emocijų turėtų pridėti ir tai, kad tu pats gali sirgti už savo lietuvišką jaunimą, besigrumiantį su šiomis žvaigždėmis – juk to taip troškome ir tegalėdavome svajoti. Aukščiau į Kauną atvykstančių krepšininkų ir komandų – tik dangus (šiuo atveju NBA, tad jei norite dar geresnių komandų, skriskite per Atlantą, sumokėkite 100 dolerių į prasčiausias rungtynes ir „vualia“).

Žvelgdami į plačią krepšinio padangę, neturėtume pražiūrėti ir aukščiausio lygio žvaigždės, kuri žiba mūsų pačių kieme. Be abejo, kalbu apie Jamesą Andersoną. Šis vyrukas įrodinėja, kad neveltui buvo NBA komandos starto penketo narys ir kad tokių vyrukų tikrai nesimėto. O ypač Kauno gatvėse. Aukščiausio kalibro žalgirietis dažnai lyginamas su S.Weemsu, tačiau jų žaidybinio stiliaus skirtingumas tokį palyginimą daro labai įdomų. Žaidimas darosi dar patrauklesnis, turint galimybę stebėti tokio atleto pasirodymą ir visus judesius gyvai, būnant visai arti jo (...)

Arena. Jau tapo įprasta girdėti liaupses arenai (...). Labai greitai pripratome prie to ir pamirštame, kad dažnai galime tiesiog pasigėrėti buvimu tokiame aukšto lygio pastate ir dar vykstant Eurolygos rungtynėms. Mėgstame girtis, kad esame pamišusi dėl krepšinio tauta, bet surinkti 15 tūkstančių žmonių net į itin aukšto lygio rungtynes mums yra tikras iššūkis (...). Vis tik dažnai aptingstame ir pasirenkame vakarą prie televizoriaus ekranų. Tačiau visi, kad buvo paskutinėse reguliaraus sezono rungtynėse tos emocijos, kuri tvyrojo mačo pabaigoje ir po jo, neiškeistų į nieką kitą pasaulyje. Kai pagalvoji, jog turi tokias galimybės aukščiausio lygio arenoje už patrauklią kainą pasimėgauti Eurolygos kovomis, po gerų rungtynių prie televizoriaus nuolat pasigaili, kad to ir vėl nepadarei.

Manau, krepšinio šalis, o juolab krepšinio miestas, turėtų labiau pateisinti savo vardą, nors lankomumu „Žalgirio“ rungtynės niekada itin ir nesiskundė. Šio jubiliejinio klubui sezono metu daug kas prisiminė istorinius laikus, kai svarbių rungtynių metu tarsi sustodavo visas miestas. Kartais to pasigendu ir dabar. Bent to, kad 15 tūkstančių lietuvių parodytų svečiams, kieno čia tvirtovė ir į kokį žaliąjį pragarą jie atsibeldė.

Momentas. Objektyviai atsiribojus nuo visų emocijų, kurios gali paimti viršų esant šiek tiek prastesnei „Žalgirio“ sportinei formai, reikėtų pastebėti, jog dabar yra labai svarbus sezono momentas. Pralaimėjus pirmąsias „Top 16“ etapo rungtynes Stambule, artėjančios dvikovos namuose su ALBA ir „Lietuvos rytu“ Kauno „Žalgiriui“ gali būti labai svarbios visomis prasmėmis. Pakiliai jas sužaidus ir gavus gryno oro gurkšnį, psichologinės sūpuoklės galėtų vėl įsisiūbuoti aukštyn ir tikėtina, jog likusi sezono pusė būtų pakili. Gera sezono pradžia kauniečių gerbėjams gal kiek per aukštai iškėlė kartelę, tad dabartinis momentas atneša nemažai nusivylusių balsų, tačiau žvelgiant į tai, kad Eurolygoje laukia dar 7 rungtynės Kaune, matau dar bent 7 priežastis, kodėl reikėtų nenusisukti nuo „Žalgirio“ ir savo palaikymu prikelti komandą iš savotiško letargo miego.

Potencialas. Geras dalykas, nutikęs tuo metu, kai komanda sezono pradžioje žaidė itin neblogai, yra tas, kad mes pamatėme jos potencialą. Ir, garantuoju, ne visą. Mes jau žinome, kaip gerai gali žaisti jaunieji įžaidėjai, taip pat esame ne naujokai, tardami Dariaus Songailos pavardę (ir nesvarbu, kad kol kas jis turi tikriausiai prasčiausią sezoną savo karjeroje), nesame pamiršę ir slaptojo ginklo S. S. Vene (kažkodėl R. Petrausko vadinamo Simonu), iš kurio vis tikimės keleto salvių. V. Lipkevičius ir T. Dimša taip pat neturėjo būti tik kelių sezonų projektai, o tai leidžia tikėtis, kad savo žodį dar tars ir jie. Taip pat juk negalime naiviai manyti, kad W. Cherry vasaros lygoje žibėjo ir NBA kojas apšilinėjo tik už nuoširdžias akis ar gražią šypseną – į žaidimą anksčiau ar vėliau turėtų įsijungti ir naujausias komandos pirkinys.

Potencialo, mano galva, turi ne tik žaidėjai. Jo turi ir trenerių štabas. Ilgametė G.Krapiko patirtis ir darbas su J.Kazlausku nacionalinėje rinktinėje anksčiau ar vėliau turi duoti savo vaisių ir po kelių nesėkmių neturėtumėme versti visos kaltės vienam žmogui. Asmeniškai man, bet puikiai žinau, kad ir daugeliui kitų, šiemet itin malonu ir įdomu stebėti naujausio ir garsiausio trenerio derinį – Šarūną Jasikevičių. Komandos išvykose turbūt daugiau dėmesio už visus kitus ekipos narius kartu sudėjus iš sirgalių gaunantis Šaras – buvęs krepšinio Mocartas, kuris neabejotinai turi ką pasakyti ir patarti dabartiniams žaidėjams, ypač jauniesiems įžaidėjams. Be galo įdomu gyvai būnant arenoje stebėti Jasikevičiaus kūno kalbą, bendravimą su žaidėjais bei patarimus jiems. Turėtumėme nepamiršti, kad tai tik pirmi Šaro kaip trenerio metai, o jau buvome džiuginami ne vieno įspūdingo V. Kariniausko ar L. Lekavičiaus epizodu. Tad antrojo „Žalgirio“ trenerio potencialas taip pat stipriai juntamas.

Situacija. Turint omenyje „Žalgirio“ finansinę situaciją, norėtųsi nuoširdžiai paspausti ranką klubo vadovams bei jo administracijai. Jau vien tai, kad žmonės kritikuoja ir kalba apie komandos žaidimą, leidžia užsimiršti apie sunkią padėtį bei mažais žingsneliais žengti toliau. O jei dar pavyksta pradžiuginti sirgalius pergalėmis prieš itin aukšto kalibro ekipas, tada būna dar smagiau. Ir norisi tikėti, kad viskas išsispręs. O mes, paprasti krepšinio mėgėjai, tikrai galime prie to prisidėti. Tad dėl viso to, ką aptariau, manau, dar tikrai anksti net ir šį sezoną laidoti mūsų vienintelį klubą Eurolygoje, bei apsimokėjimas eiti jo palaikyti ir gyvai yra daugiau nei akivaizdus.

Įsivaizduokite, kaip jaučiasi dvidešimtmetis krepšininkas prieš apšilimą kartu su keliolikos tūkstančių minia giedodamas Lietuvos himną, matydamas pilnas tribūnas, kurios ne rėkia ir staugia ant jo bei vadina paskutiniais žodžiais, o parklupusį pakelia, paragina ir jam paploja, paleidus tritaškį ar atidavus perdavimą palydi griausmingomis ovacijomis. Tai jų dopingas, tai jų vaistai ir tai jų širdys. O kai širdys tampa geltonai žaliai raudonos, tada jos nesustabdomos ir dovanoja visiems mums begales gerų emocijų ir skambių pergalių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (243)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (88)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (89)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.