Kai tau ant nosies jau 30-imt – viskas, ko norisi iš santykių, tai ramybės ir supratimo. Blizgučiai, brangūs automobiliai, prabangūs namai jau nebedaro įtakos, o ir makaronai ant ausų jau nebe taip gerai laikosi.
Norisi gyventi taikoje, kur nėra pretenzijų, kad 3 valandą nakties nuogu užpakaliu ant žemės, vidury kambario, skaitai knygą. Kad nevalgai pusryčių, o vakarienei suryji burgerį. Kad atsidarai antrą butelį vyno ir girtutėlė nusprendi, kad reikia pasėdėti lauke ant žolės po rugpjūčio dangumi ir padūsauti apie gyvenimo prasmę.
Norisi gyventi taip, kad nereiktų klausti: „O galiu aš su draugėmis į Palangą?“ arba „Mielasis, gal galiu aš nusipirkti riedučius?“, „Ir ar galėtumėm svetainėje turėti supynes?“.
Norisi su tuo žmogumi savaitgalį prasivolioti lovoje ir praplikinėti iki pat pirmadienio. Kalėdų naktį su maišu nučiuožti nuo Tauro kalno, o per Jonines pabraidyti miške, ieškant mįslingojo paparčio žiedo.
Norisi užsiimti seksu, kuris trunka visą amžinybę ir nebūtų darbas, kurio metu nėra jokios gėdos, nėra jokių kompleksų, nebijai šelmiškai kikenti ir dūkti kaip žvėriukas – ir tai niekad nesibaigtų. Nei po metų... Nei po penkerių...
O galų gale įsijungi „GTA“ ir žaisi iki paryčių. Arba netikėtai susikrauti drabužius į vieną lagaminą ir išskristi kelioms dienoms į Amsterdamą ieškoti nuotykių.
Norisi santykių, kur pagarba vienas kitam ir vienas kito sprendimams – vertybė. Kai grįžus namo, tu pasislepi nuo visų negandų ir prasmengi vienas kito ramybėje ir tyloje...
Ir žinot, gyvenimo palydovo paieškos yra velniškai sudėtingos, kai norai yra tokie vaikiški. Nes, anot visuomenės, tu jau būtinai turi būti „užaugęs“, turėti tikslų, turėti viziją, koks bus tavo gyvenimas po metų ir, kad tu jau negali va taip imti ir išvažiuoti į Afriką gelbėti badaujančių vaikų arba nusipirkti lūšnos Sibire ir ten pastatyti sau namus.
Kai tau 30-imt, tu jau esi pavargęs kiekvienam pasakoti tą patį per tą patį apie save ir savo gyvenimą, bandyti pasirodyti geresnis nei esi ir kiekviename bandyti įžvelgti pliusus, kurių tau reiktų.
O namie grįžus laukia tavo jauki idilė, kurios greičiausiai niekas nesugebės suprasti ir visi norės pakeisti.
Nėra tobulų žmonių ir tobulų santykių. Viskas, ko reikia, – tiesiog sutikti tokį pat pakvaišusį žmogų kaip ir tu. Tokį pat netobulą. Kuris nežiūrės kreivai, kad tu nešioji skirtingas kojines ir kuris tik šyptels, kai tu parduotuvės lentynoje rinksiesi muilo burbulus.
O jei tu esi labai „teisingas snobas“ – tikėkimės, kad tavo gyvenime atsiras tokia pat „teisinga snobė“. Juk mes visi tikime, kad šiame pasaulyje, kažkur už netolimo kampo, laukia mūsų gyvenimo palydovas, kuris su tavimi į gyvenimą žiūrės per vienus akinius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galite pasidalyti savo patirtimi? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.