Taip jau sutapo, kad viešai skambant sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio kritikai dėl netikusios sveikatos apsaugos sistemos, teko pėdinti į valdišką gydymo įstaigą ir pačiam pamatyti visas jos grimasas.
Einu į vieną iš sostinės poliklinikų, čia esu registruotas, čia keliauja mano kaip Privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėtojo krepšelis, todėl einu į šią gydymo įstaigą.
Poliklinika išties moderni – nereikia skambinti į registratūrą, yra galimybė internetu registruotis. Puiku – chirurgas laisvas yra net kitą dieną, pasirinkus dieną, gydytoją, laiką, paspaudus „registruotis“, iškart el.paštu gaunamas patvirtinimas. Deja, čia modernumas ir baigiasi...
Registratūroje paklausus, kur yra ieškoma chirurgė, prie langelio atsisuka nepatenkintas pusamžės moters veidas, jos burna kažką kramto, susiraukusi klausia: „Ko?“. Nieko tokio – svarbiausia juk pasveikti, gydytos kabineto numeris išsiaiškintas, lankausi pas ją. Kad ji nepasisveikina, o tik dėbteli akimis į naują pacientą, irgi nieko tokio – svarbu gi, kad koją išgydytų.
Gydytoja pirštu pamaigo sutinimą, garsiai spėja, kad kelyje kaupiasi skysčiai ir informuoja, kad reikia daryti echoskopiją – tada paaiškės priežastys, gydytojas skirs gydymą. Paaiškėja, kad tai daro kitas gydytojas, kuris turi tokią įrangą. Taip pat konstatuoja, kad reikės durti adata ir ištraukti skysčius. Paklausus, ar šiais laikais nėra galimybių vaistais gydyti, ar būtinai reikia durti adatą, gydytoja išdidžiai meta: „Žinokite, medicina nuo Hipokrato laikų niekuo nepasikeitė...“.
Su gydytoja apie širdies, kepenų, inkstų transplantaciją neimsi juk diskutuoti, paimi siuntimą pas echoskopija užsiimantį kitą chirurgą ir eini. „Jums labai pasisekė, kad poryt priims, nes kažkas atsisakė. Šiaip tai būtų už keturių mėnesiu – liepą“, -- pavymui meta Hipokrato laikų chirurgė.
Džiaugdamasis, kad pavyko vos už dviejų dienų patekti į echoskopo kabinetą, vykstu į nurodytą kabinetą. Eilės prie durų nėra, gydytojas priima iškart. Paklausia, kokiu reikalu, atsakau, kad reikia koją pažiūrėti, deja, netrukus išgirstu: „Oi, kojų aš gyvenime nesu žiūrėjęs – per 30 metų darbo to niekada nedariau, tikrai nežiūrėsiu“. Tada rodau jam siuntimą, sakau, kad mane siuntė, ne pats sugalvojau, girdžiu, kad čia jau anos gydytojos sprendimas, jis niekuo negali padėti, girdėjęs, kad kitame kabinete lyg yra kojas per echoskopą tikrinę...
Supratęs, kad veltui sugaišau laiką ir nežinia, ką daryti, bandau ginti savo teises ir neatsargiai ištariu: „Aš juk mokesčius moku, kodėl mane taip siuntinėja?“. Tai buvo mano klaida, nes gydytojas greitai paaiškino: „Mokesčius, sakote, mokate? Žinote kam pakanka tamstos mokesčių? Ogi tualetiniam popieriui nupirkti!”.
Netekus amo, teko klausytis toliau. Gydytojas tęsė: „Matote kėdę, ant kurios sėdžiu? Manote, kad pirkote Jūs, mokesčių mokėtojai? Ne, ją pirkau aš, iš savo asmeninių pinigų. Kompiuteris iš kokių pinigų pirktas? Iš mūsų įstaigos mokos fondo. Echoskopą nupirko norvegai. Alga mūsų ir kitoje (redakcijai pavadinimas žinomas – DELFI) poliklinikoje yra pačios mažiausios Vilniuje... Ateina čia, pasakoja man, kad mokesčius moka. Visiems tokiems aš greitai išaiškinu, kas ir kaip“.
Kadangi kojos jau tikrai nebežiūrės, įsitraukiu į diskusiją ir užsimenu, kad gal tų sumokamų mokesčių pakanka, bet gydymo įstaigos administracija savų, artimųjų, giminių į darbą prisiima, etatus išpučia, pinigus išleidžia, todėl gydytojams ir priemonėms, įrangai nelieka?
Chirurgo, kuris kojų nežiūri, veide atsiranda pykčio grimasa, kurią keičia neviltis: „Taip, tai jie irgi leidžia pinigus, be abejo! Bet kas juos paskyrė, kaip juos pakeisti?! Jūs, rinkėjai, išrenkate tokia valdžią, kuri nepakeičiama, daro ką nori...”.
Štai ir paaiškėja, kodėl registratūroje piktai sako: „Ko?“, kodėl Zita chirurgė burbteli ir šaiposi kalbėdama apie Hipokratą, o kitas gydytojas nežiūri kojų... Nes mes, pacientai, tame pačiame asmenyje esame ir rinkėjai, kalti dėl jų tokios blogos padėties...
Galiausiai, kai pasuku link durų, kojų nežiūrintis gydytojas atlyžta, pakyla, pažada man surasti kolegą, kuris žiūri kojas. Aš sakau, kad gal jau į privačią eisiu, jis linksmai jau mesteli: „Kam jums mokėti privačiai įstaigai – tuoj susitarsiu, bus nemokamai“. Gretimame kabinete girdžiu kaip klausia, ar kojas esate žiūrėję, ir įkalbinėja pažiūrėti.
Grįžta su šypsena veide, man paduoda naują lapelį ir džiugiai praneša, kad rytoj, 14 val., priims kitas gydytojas. Padėkoju aš jam už pagalbą ir neriu pro poliklinikos duris. Žinau, kad tikrai neisiu rytoj pas aną, kuris gali koją pažiūrėti, nes abejoju, ar pažiūrėjęs jis sugebės patarti, kaip gydyti (...).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Liga“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: