Koją sugipsavęs chirurgas vaiką pėsčią paleido namo

 (105)
Nerūpestingas kitų žmonių elgesys gali palikti pėdsaką visam gyvenimui - taip galėtų pasakyti į DELFI besikreipusi mama. Skaudi patirtis, kai jos dukrą, dar mokinę, chirurgas sugipsavęs koją pėsčiomis paleido namo, atsiliepia iki šiol – tuomet namo parėjusi mergaitė dabar jau pati būdama mama vis dar kenčia skausmus, nuo kurių išgelbėtų tik operacija.
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Niekaip negaliu pamiršti skaudžios istorijos, nors tai jau buvo seniai, kai mano dukra lankė mokyklą. Fizinio lavinimo pamokos metu ji išsinarino kelio sąnarį. Fizinio lavinimo mokytojas ją nuvežė į ligoninę, traumatologijos skyrių, kur jai chirurgas sugipsavo koją ir.... paleido pėsčią namo....

Žinoma, vaikas (buvo dar paauglė) nuėjo iki troleibuso sustojimo, o po to dar pusvalandį keliavo pėsčiomis iki namų vietoje to, kad būtų nuvežtų greitosios pagalbos automobiliu, ar paskambintų tėvams, nes tuo metu mobilaus telefono nebuvo, o pinigų išsikviesti taksi neturėjo.

Kadangi gipsas dar nebuvo sustingęs, tai koja nebuvo reikiamai sutvirtinta, po to prasidėjo komplikacijos, pradėjo kauptis skysčiai, skausmai, pora bemiegių naktų, kol supratau, kad kažkas ne taip.

Kai dukra jau nebegalėjo kentėti, paskambinau į ligoninę ir man liepė skubiai vežti dukrą į ligoninę, kur iš sutinusio kelio sąnario ištraukė skysčius ir dar gydė kurį laiką, nes buvo aukšta temperatūra.

Nuo to atsitikimo praėjo jau daug laiko ir mano dukra jau pati - mama, bet tos traumos pasekmes ji jaučia ir dabar: nuolat skauda ir išnyra kelio sąnarys, o tai pašalinti galima tik atlikus operaciją. Tokie nepamirštami prisiminimai apie atsitikimą, kurių galėjo ir nebūti, jei ligoninės vaikų skyriuje dirbantys žmonės būtų jautresni, geresni...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Sveikata – didžiausias turtas: į tokį posakį su šypsena tikriausiai žvelgia tik tie, kuriems nėra tekę sužinoti sukrečiančios diagnozės ar ilgam atsidurti ligos patale. Netikėta žinia apie tai, jog teks išmokti gyventi kitaip, iš naujo apsvarstyti savo tikslus ne tik išgąsdina, bet ir paskatina – labiau rūpinkimės savimi ir kitais. Prašome – pasidalinkite savo ligos istorija ir perspėkite kitus, ko saugotis ir į ką atkreipti dėmesį.

DELFI skaitytojai jau ne kartą pasakojo apie sudėtingą susirgusio žmogaus gyvenimą ir gyvenimą apvertusią diagnozę. 26-erių metų mergina, nuo kurios veido niekad nedingdavo šypsena, išsigando krūtyje užčiuopusi guziuką.

„Ėjau pas medikę gana gerai nusiteikusi, manydama, kad gydytoja apžiūrės ir pasakys - „nieko rimto, nebuvo dėl ko nerimauti“. Deja...Tai, ką iš jos išgirdau: „Kaip tu anksčiau jo nepastebėjai? Juk čia gigantas, netelpa į ekraną...“, – pasakojo ji.

DELFI skaitytoja Vytautė pasidalijo kitokia istorija – jai teko susigyventi su tuo, kad serga depresija. „Paskaičiavau, kad, liaudiškai tariant, „psichūškėse“ esu gulėjusi apie metus. Atrodo, per tiek laiko turėtų visos depresijos išsilakstyt, bet ne. Visa mano liga liko ir aš žinau, kodėl. Jungas labai gražiai pasakė, kad sielos vaistais neišgydysi. Mano vaikišką sielą sužeidė ir aš žinau, kas. Buvau gydoma tik medikamentais, žinot, kad nemokamai pas psichologą galima nueiti tik vieną kartą (čia rajone, kuriame aš gyvenau)?“, - apie bėdas nuvyti ligą rašo mergina.

Kviečiame pasidalinti savo ligos istorija – papasakokite apie netikėtą diagnozę ir padėkite atkreipti dėmesį į simptomus tiems, kurie šių pastebėti nesugeba. Pasidalinkite patarimais su nusivylusiais – kaip išmokti gyventi su liga ir nepasiduoti?

Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Liga“ iki kovo 3 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (75)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (242)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (297)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?