Jei atvirai, tai nesuprantu, kodėl tai vyksta. Kodėl žmonėms taip rūpi, ką kiti myli ir su kuo miega? Jei santykiai yra neprievartiniai, jei abu žmonės sutinka su tais santykiais, ir jei abu žmonės yra pakankamo amžiaus, kad galėtų apskritai priimti sprendimus dėl santykių, tuomet tame nėra nieko blogo ir tai yra tiktai tų žmonių reikalas. Kalba eina apie du suaugusius žmones, gebančius priimti sprendimus. Jokios prievartos, visiškai laisvas sutikimas. Todėl tai negali būti lyginama nei su pedofilija, nei su zoofilija.
Pedofilija negali būti teisėta, nes vaikas dar nėra pakankamai brandus, kad galėtų priimti sprendimą, jog nori lytinių santykių. O zoofilija – gyvūnai apskritai negali pasakyti apie savo sprendimus.
Taigi, kai išsiaiškinom esminius skirtumus ir supratom, kad homoseksualume nėra nieko blogo, nieko neteisėto, o pedofilija ir zoofilija iš esmės tiesiog negali būti legali ir homoseksualumo įteisinimas neveda prie pedofilijos įteisinimo, tai galime pereiti prie kito klausimo – homoseksualios santuokos.
Kodėl homoseksualios santuokos turi būti įteisintos? Todėl, kad du vienas kitą mylintys žmonės turi turėti teisę susituokti, įteisinti savo santykius. Taip, kaip ir heteroseksualios poros, homoseksualios poros turi turėti teisę į šeimą. Taip pat jie turi turėti teisę įsivaikinti vaikus. Kodėl? Nežinau, kaip iš tiesų vaiko psichiką veikia gyvenimas homoseksualioje šeimoje.
Taip, tai neįprasta, o netolerantiškoje visuomenėje toks vaikas gali patirti patyčias. Bet tam ir reikia žmones šviesti, reikia didinti visuomenės supratingumą ir toleranciją. Tačiau kad ir kokį poveikį turėtų augimas homoseksualioje šeimoje, neabejoju, kad tai daug geresnis pasirinkimas negu augimas išvis be jokių tėvų, negu augimas vaikų namuose.
Vaikai turi turėti teisę tėvus, turi turėti teisę gauti pakankamai dėmesio, rūpestingumo, turėti šeimą, patirti, kas yra tikra šeima, kad ir patys vėliau galėtų sėkmingai plėtoti santykius bei kurti šeimą. Ir visiškai nesvarbu, ar ta šeima bus heteroseksuali, ar homoseksuali. Svarbiausia, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta, kad jis būtų mylimas ir prižiūrimas, kad jis nesijaustų vienišas, kad nebūtų apleistas. Neabejoju, kad leidus homoseksualioms poroms tuoktis ir įsivaikinti vaikus, Lietuvoje būtų daugiau laimingų žmonių ir vaikų.
O kalbant apie darželyje sekamas pasakas „Gyveno karą princas ir princas...“, tai prisipažinsiu, kad man jos atrodo keistai. Manau, kad pasakos neturėtų būti darkomos, man apskritai nepatinka šiuolaikinės pasakos. Geriau senos, tradicinės pasakos, ypač Lietuviškos, gerbkime savo tautos palikimą. Nors kai kurios jų gana žiaurios, liūdnos, bet vis tik gražios. Manau, kad darželyje apskritai neturėtų būti lytinio švietimo. Lytinis švietimas turėtų prasidėti nebent kokioje 6-oje klasėje. O iki tol – nebent vaikams kyla kokių nors klausimų, tada reikėtų viską paaiškinti jiems suprantama kalba.
Dar prie to paties vertėtų pakalbėti ir apie transseksualizmą. Yra toks dalykas kaip biologinė lytis, ir yra psichologinė lytis. Dauguma mūsų yra gimę vyriškos arba moteriškos lyties, nors yra ir tokių, kurie gimė iškart su abiem lytimis – dėl chromosomų pakitimų, taip pat yra tokių, kurie atrodo kaip vyrai, bet turi XX lytines chromosomas, bei tokių, kurie atrodo kaip moterys, bet biologiškai yra XY, nors nedarė lyties keitimo operacijų – vėl gi genetiniai dalykai. Tačiau dar yra psichologinė lytis, t. y., žmogus jaučiasi esąs vyras arba moteris.
Biologiškai vyras gali jaustis esąs moterimi, arba biologiškai moteris gali jaustis esanti vyru psichologiškai. Nors man šioje vietoje vis tik iškyla klausimas, o ką tai reiškia? Ką reiškia jaustis vyru arba moterimi psichologiškai? Kas yra vyras ar moteris psichologiškai? Manau, kad čia atsiremiame į stereotipus – kas visuomenėje laikoma vyru, o kas – moterimi, kokie vaidmenys priskiriami vienam ar kitam, kokie užsiėmimai, pomėgiai laikomi vyriškais, o kokie – moteriškais.
Panaikinus stereotipus, dalis problemos būtų išspręsta. Bet vis tik dar yra toks dalykas kaip išvaizda. Transseksualai ne tik jaučiasi, bet ir nori atrodyti kaip kitos biologinės lyties asmenys. Jei atvirai, tai man tas pats – tegu rengiasi kaip nori, tegu darosi operacijas, tegu geria hormonus. Tai visiškai ne mano reikalas, kaip ir ne kitų žmonių reikalas. Tai tik jų asmeninis reikalas. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti teisę su savo kūnu elgtis taip, kaip jam norisi.
Tačiau kalbant apie vaikus, tai manau, kad darželyje neturėtų būti vaikai vadinami tiesiog vaikais ir draudžiama vadinti berniukais ir mergaitėmis. Manau, kad vis tiek vaikai turėtų būti išmokyti atskirti, kur berniukas, o kur mergaitė, ir pats žinoti, kokios lyties yra. Ir nemanau, kad vaikas gali pasirinkti, būti berniuku ar mergaite psichologiškai. Vaikui turėtų būti leidžiama žaisti su tokiais žaislais, su kuriais jam norisi, su kuriais jam įdomiau žaisti, o ne stereotipiškai skirstyti žaislus į berniukiškus ir mergaitiškus ir drausti vaikui žaisti su kitos lyties žaislais. Bet manau, kad neturėtų būti skatinamas ir transseksualumas. Jei vaikas paklausia ko nors su tuo susijusio, tada galima jam paaiškinti, papasakoti apie tai. Bet nereikia jam to brukti.
Dalis apie vaikų auklėjimą vis tik yra tik mano nuomonė ir galbūt ji nėra pakankamai pagrįsta. Vis tik, specialiai neieškojau informacijos, kada išryškėja psichologinė lytis ar kada žmogus supranta, kokios seksualinės orientacijos yra. Tiesiog manau, kad jei vaikas apie tai neklausia, tai jam ir nereikėtų pasakoti apie seksualinius dalykus. Apie tai svarbiau šviesti paauglius, ir svarbu normalizuoti homoseksualumą, kad nebūtų nei patyčių, nei galvojimo, kad „gal aš nenormalus, kad mane traukia tos pačios lyties asmenys“. Apie lytinį švietimą reikėtų pradėti kalbėti tada, kai jis pradeda būti aktualus. Manau, kad tai yra būtent lytinės brandos pradžia, maždaug 12 metų arba 6 klasė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!