Kodėl valdžia nori, kad Lietuva įsivestų eurą?

 (166)
Vienas pagrindinių Lietuvos valdžios ekonominių tikslų yra įsivesti eurą. Dėl šio tikslo valdantieji pasiryžę nukelti pensijų kompensavimą, atlyginimų atkūrimą daugumai biudžetininkų ir dar daug ką padaryti, kad išlaikytų griežtus biudžeto deficito normatyvus. Pradinis biudžeto projektas sudarytas taip, kad nebūtų neigiamos Europos Komisijos reakcijos ir kliūčių įsivesti eurą.
© Scanpix

Tenka pastebėti,kad šalyje bene vienintelė valdžia tiesiog dega noru įsivesti eurą, nes gyventojai euro nenori, o verslas - abejingas. Tiesa, dar bankai ir eksportuotojai gal kiek pozityviau žiūri į euro įvedimą. Daugeliui vaizdas yra keistas, tuo labiau, kai net pati valdžia nesugeba pateikti svarių argumentų ir įrodyti, kad gauta nauda įsivedus eurą bus didesnė už euro įvedimo kaštus. Tokia numatoma euro nauda, kaip valiutų keitimo kaštų sumažėjimas ar užsienio investicijų pritraukimas į Lietuvą, yra menka nauda šaliai. Manau, įsivedus eurą kažkokių didelių užsienio investicijų susilaukti neįmanoma, nors jis Lietuvoje cirkuliuotų ir paauksuotas, jeigu investuotojai nematys , kur jų investicijos Lietuvoje gali atnešti didesnį pelną, negu kaimyninėse šalyse.

Šalyje, kur už minimalų atlyginimą dirbti neapsimoka, bulves, kiaules ir pan. auginti neapsimoka, sąžiningas verslas neapsimoka, kurti valstybei ar leisti investuotojams kurti stambias elektros, dujų ir pan. gamybos įmones neapsimoka, net pačios valstybės institucijos dėl gyventojų mažėjimo atrodo išpūstos, chaotiškos ir nenaudingos, kaip gali euras išspręsti visas šias problemas ir padaryti Lietuvą patrauklia investicijoms šalimi?

Valiutų keitimo kaštai vertinami labai skirtingai, suktai ir išpūstai, nes valstybės mastu tai - maži pinigai (gal 100 ar keli šimtai milijonų litų per metus). Valstybės prestižo ir kitos panašios su euru siejamos naudos šiuo metu yra bevertės, nes valstybė savo vidaus ir užsienio politika sugriauna bet kokį prestižą ir solidumą. Be to, pati euro zona yra trapi ir nekelianti pasitikėjimo. Tai kodėl valdžia taip nori euro?

Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai yra visiškai padengti aukso atsargomis ir Lietuvos banko konvertuojamos užsienio valiutos rezervu. Šiuo metu Lietuvos bankas turi 20,45 milijardus (skaičiuojant litais) oficialių tarptautinių atsargų. Visi litai, išleisti į apyvartą, yra gerokai daugiau negu 100 proc. padengti užsienio valiutos ir aukso atsargomis. Dėl šios priežasties litas yra visiškai patikima ir stipri valiuta. Pagal lito patikimumo įstatymą ir kitus teisės aktus valstybė privalo turėti oficialias tarptautines atsargas ir jų panaudoti fiskalinėje politikoje ar kitoms valstybės reikmėms negalima. Tačiau Lietuvai įsivedus eurą, padėtis kardinaliai pasikeis.

Eurų Lietuvai nebereikės (taip kaip litų) padengti aukso ir Lietuvos banko konvertuojamos užsienio valiutos rezervu, todėl valdantieji įgaus galimybę prieiti prie įspūdingų milijardinių atsargų ir bent jų dalį panaudoti valstybės einamosioms reikmėms. Nors dėl šių milijardų, atrodo, niekas nekovoja ir jie turėtų būti valstybės apsaugoti bei toliau reikiamai valdomi, tačiau tas ramumas, nekalbumas, keistas abejingumas ir ypatingas paslaptingumas kelią nuogąstavimus, kad valdžia su šiais milijardais ketina ne tik apmokėti euro įsivedimo išlaidas (trumpuoju laikotarpiu - keli milijardai litų)...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (48)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.