Yra labai daug veiksnių, kurie neigiamai veikia visą mūsų švietimo sistemą, tačiau apie juos garsiai kalbėti – bijoma. Mokyklą baigiau prieš 7 metus, bet jau ir tada mačiau nemažai neteisybės, tik tuo metu dar buvo nedrąsu kalbėti, nes už garsiai išreikštas priešiškas mokyklai mintis, galėjai būti atitinkamai įvertinamas kontrolinių metu (ne išimtis ir dabar).
Gyvenimą mokykloje jaučiu ir dabar, nes matau kokiu ritmu ir mintimis gyvena jaunesnės kartos giminaičiai, kuriems jau šiandien mokykloje skamba paskutinis skambutis. Taip pat Vilniaus universitete baigiau bakalauro ir magistro studijas, tad per visą šį laiką turėjau puikią galimybę susiformuoti požiūrį į mokyklą ir universitetą.
Taigi mokykla. Rezultatai mokyklose jau seniai nebegali būti naudojami kaip objektyvus mokinio įvertinimas, nes jie priklauso nuo labai daugelio dalykų (mokytojų darbo kokybės (!), prioritetų ir palaikomos tvarkos pačioje mokykloje, tėvų socialinio statuso ir pan.). Tikriausiai visiems puikiai matoma, kad didžioji dalis mokyklų, kuriose pagal LR Konstituciją visiems 16 metų moksleiviams mokslas yra privalomas, dabar - tiesiog formalumas.
Pamokų metu vietoj užduočių, skirtų temai išaiškinti, sprendimo, diskutuojama apie naujausius kompiuterinius žaidimus, kurių mokytojas dar nespėjo sužaisti, pamokų tvarkaraštis derinamas prie mokytojo antro darbo, o ne dalykų svarbos ir tuomet chemija tampa 8 pamoka. Tam, kad mokinys geriau pasiruoštų brandos egzaminams, vietoj namų darbų iš siūlų klijuoja ląsteles ir dar krūva kitų papildomų veiklų, kurios, atleiskit, bet man nesisieja su pagrindine mokyklos funkcija. O jeigu apie tokią situaciją norėčiau padiskutuoti viešai, turėčiau labai gerai tokį veiksmą apgalvoti, kad atoveiksmis nebūtų dar stipresnis.
Mokiniai, kuriems ateitis yra ne tas pats, net jau ir tada, kai jie yra pasirinkę konkrečius mokymosi dalykus, mokykloje iš mokytojų negali gauti pakankamai žinių elementariems mokykliniams brandos egzaminams, jau nekalbu apie valstybinius brandos egzaminams.
Žinoma, galima labai didžiuotis VIENETAIS tokių mokytojų, kurie per 45 minutes sugeba išaiškinti temą kokybiškai ir įdomiai, netgi tie mokiniai, kuriems, pavyzdžiui, matematika nėra stiprioji dalis po tokių mokytojų pamokos jaučiasi nesugniuždyti, bet įkvėpti mokytis. Vis dėlto, TOKIŲ mokytojų, kurie būtų ne tik puikūs savo srities specialistai, bet ir lengvai rastų bendrą kalbą su šiuolaikine karta, o per pamokas mokėtų pavyzdingai valdyti auditoriją, yra labai nedaug (ypač mažuose miesteliuose).
Laimingi tie mokiniai, kurių tėvai turi galimybes pasamdyti korepetitorius ir per mėnesį laiko investuoti į vaiko gerovę, kurią turėtų užtikrinti vidurinio išsilavinimo institucijos, papildomus kelis šimtus per mėnesį. Tik iš kitos pusės gaila, kad kai kurių dalykų pamokoms skiriamas laikas nueina veltui (juk pamokos, nepriklausomai nuo jų kokybės, yra privalomos, ar ne?). Užjaučiu ir tuos mokinius, kuriems tobulinti savo žinias papildomai nėra galimybės. Tiesiog tuomet turi prasimanyti pats, kaip tau suprasti tą lygtį, kurią mokytojai per šeštą pamoką buvo tiesiog per sudėtinga išspręsti.
Dažnai tenka išgirsti ir tokių situacijų, kuomet motyvuojami „išskirtiniai“ vaikai, pavyzdžiui, daktarų, teisėjų ir kitų aukštas pareigas užimančių tėvų vaikai, neva gyvenime tik jie gali pasiekti aukštumas, o vaikai, augę paprastoje šeimoje, ir liks „išskirtinių“ vaikų šešėlyje. Yra dalis mokytojų, kurie patys jau seniai prarado motyvaciją mokyti, jiems neįdomu naujovės, didžiąją laiko dalį jie būna pikti dėl darbo krūvio ar asmeninio gyvenimo, o susikaupusią tulžį išlieja pamokų metu mokinių sąskaita.
Tuomet susidaro įspūdis, kad mokytojui tiesiog atsibodo jo darbas ir jo paties taikomi metodai, išmokti dar prieš 30 metų. O man čia iki šiol trūksta paaiškinimo, kodėl kas keletą metų mokytojų kokybė nėra tikrinama? Juk darbo kokybės ir efektyvumo tikrinimas - normalus ir priimtinas dalykas, kuomet nebeatitinkant keliamų reikalavimų turi susiimti ir „investuoti“ į savo žinias, o jeigu matai, kad tai tau „kainuoja“ daugiau sveikatos ar nebe atlaikai konkurencijos, tiesiog turi pasitraukti ir savo vietą užleisti jaunosios mokytojų kartos atstovui ir šviežioms mintims. Juk šiais laikais, kai viskas taip smarkiai keičiasi, pirmiausia mokytojas turi žengti su mokiniu koja kojon ir motyvuoti visus mokinius be išimties.
Žinoma, visada buvo, yra ir bus tokių mokinių, kurių mokytis nepriversi, nes jiems tiesiog to nereikia ir taškas. Kai kurie galbūt baigs 10 klasių ir po to išeis dirbti, galbūt jis mokykloje nemokėjo parašyti esė ar teksto suvokimo analizės, bet turi auksines rankas ir gali sumeistruoti baldus, puikiai siūti ir pan.. Ir kas čia tokio jeigu po keleto metų, toks žmogus supratęs, kad jam trūksta teorinių žinių, nuspręs studijuoti aukštojoje mokykloje? Negi varžysime žmogaus laisvę pačiam spręsti, kur jis nori investuoti pinigus?
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad nei pažymiai mokykloje, nei brandos egzaminų rezultatai negali atsakyti į klausimą, ar tau galima studijuoti universitete, ar ne. Į aukštąją mokyklą gali įstoti labai žemu balu, tačiau kai bendrauji su akademine bendruomene, aplink matai grupės draugus, kurie stengiasi mokytis, tave skatina nebijoti ir reikšti savo nuomonę, turi galimybę dalyvauti tarptautiniuose projektuose, esi priverstas stengtis ir dažnai tiesiog atrandi save.
Sakyčiau, kad tokie studentai iš sąrašų apačios elgiasi atvirkščiai - nedemoralizuoja, bet yra priversti pradėti galvoti, ar verta investuoti pinigus į dalyką, kuris tau yra neįdomus, ar vis dėlto turi motyvuoti save ir stengtis dėl planų įgyvendinimo. Kartais ilgo ir sunkaus darbo rezultatai pranoksta patys save ir iš sąrašo galo studijų pradžioje prie diplomo su pagyrimu gali skambėti tavo pavardė.
Nedrįsčiau teigti, kad studentas su aukštojo mokslo diplomu, kuris studentavo, neįgijo jokių žinių. Taip, ne visiems lemta turėti daktaro laipsnį ir nuolatos rengti mokslines publikacijas (apžvelgiant, nūdienos situaciją, kaip yra vertinami mokslininkai, kartais atrodo, kad geriau to laipsnio ir neturėti), tačiau universitetas šalia teorinių ir praktinių žinių tau suteikia didelį bagažą socialinių įgūdžių, kurie gyvenime taip pat labai svarbūs, turi galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis, kurie tave gali paskatinti ir padėti įgyvendinti savo idėjas.
Manau, kad vieši debatai įvairiais švietimo sistemos klausimais turėtų būti organizuojami kur kas dažniau nei dabar ir reikėtų dažniau atsižvelgti į mokslo institucijų atstovų (mokyklų, aukštųjų įstaigų, mokinių, studentų, įtraukiant įmones) nuomonę, kurie vėliau turės gyventi pagal naujas taisykles.
Pabaigai norėčiau pasinaudoti lietuvių liaudies išmintimi, kuri byloja „lenk medį kol jaunas“ ir pasiūlyti daugiau dėmesio skirti mokinių paruošimui dar mokyklose. Būtent čia jaunajam piliečiui reikia padėti atrasti savąjį kelią (labai maža dalis mokinių tiksliai gali įvardinti savo tikslus baigus mokyklą) ir pastebėjus jo stipriąsias savybes nukreipti jį tinkama linkme, padėti pasirinkti tuos dalykus, kurie jam iš tikrųjų įdomūs ir bus naudingi ateityje.
Pirmiausia reikia neatidėliotinai taisyti šią situaciją, kad kuo mažiau mokinių, baigusių mokyklą, atsidurtų nežinomybės kryžkelėje, sprendžiant ką veikti po 12 metų mokykloje. Linkiu, kad šių dienų politikoje būtų kuo mažiau skubotų ir populistinių, bet kuo daugiau racionalių ir ilgalaikėje perspektyvoje teigiamą reikšmę Lietuvos labui turinčių sprendimų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!