Taip pat – Andriaus Užkalnio ir Palangos mero dialogą per straipsnius, kurie paskatino visuomenę permąstyti Palangos, kaip Lietuvos kurorto, vertybes. Žinoma, kalbu ir apie Andriaus Tapino, iš pirmo žvilgsnio, idealistišką don kichotizmą viešinant užmirštus politikų absurdo ir tragikomedijos pilnus veiksmus praeityje. Tačiau ne vien tik tai.

Kas vienija šias ir ne tik šias istorijas? Vienija tipinis „sena – nauja“ konfliktas. Sena – ne visad blogai. Tačiau šiuo atveju – blogai. Ir labai blogai. Paklausite, kodėl? Todėl, kad homo sovieticus mąstymas vis dar prasiveržia it geizeris, netikėtai iššaunantis Islandijoje. Vis dėlto šis mąstymas labiau neprasiveržia, bet nuolat trykšta raudona šilta mase ant jaunimo ar vakarietiškai-demokratiškai mąstančių asmenų. Visa tai vyksta ir miestuose, ir kaimuose, ir mokyklose, ir poliklinikose, ir seime, ir seniūnijose. Sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Patys ryškiausi ir populiariausi nuklydimai nuo sveiko proto yra minėtos dainos „Šėtone, prašau“ priskyrimas ne menui, bet tiesioginiam kvietimui susidoroti su vaikais. „Well, caaamaaaan!“ (liet. nagi), jei tavo mėgstamiausia atlikėja yra Vitalija Katunskytė ir su nekantrumu lauki penktadienio laidos „Duokim garo!“, visad su smalsumu tyrinėji žurnalo „Žmonės“ aktualijas, ar manai, kad norvegai yra kraugeriai, tik ir laukiantys galimybės nugvelbti lietuvių vaikus – tuomet didelė tikimybė, kad Whydoto kūrybos, ko gero, nesuprasi ir ji tau nepatiks. Pykti ant dainos turi teisę. Tačiau savo siauras pažiūras bandyti kompensuoti teisme yra keistas sprendimas.

Susidaro įspūdis, kad Lietuva nublokšta į 9-ojo dešimtmečio JAV ar Didžiają Britaniją, kai aukšti valdžios pareigūnai buvo padavę į teismus ne vieną žymią muzikos grupę (pvz.: Twisted Sisters, Judas Priest, Marilyn Manson) dėl nešvankumo, smurto, narkotikų vartojimo skatinimo dainose ir pasirodymuose. Kitaip dar žinoma „Parental Advisory“ politika. Ką tai davė? Nulį valstybės pergalių. Nepavyko iki galo įrodyti jokio sąlyčio tarp konkrečių klausytojų veiksmų ir atlikėjų atliekamų dainų. Taip pat, tai padidino minėtų atlikėjų populiarumą keliskart.

Vaidoto atveju matome panašias tendencijas. Vertinant sveiką protą – kaltinančioji pusė tiesiog negali laimėti. A. Užkalnio ir Palangos mero istorija. Autorius linkęs apnuoginti svarbias Lietuvos visuomenines problemas, parodyti, kad karalius nuogas. Šįkart – Palanga, o labiausiai – Palangos meras. Tai, kas vyksta Lietuvos padangėje, A. Užkalniui nėra savaime suprantama ir normalu. O taip gali atrodyti, nes nuolat gyveni šioje kultūroje ir kartais sunku atskirti, kas normalu, o kas peržengia ribas. Taigi, ryškiausias Palangos mero „prasimetimas“ iš pasimetimo buvo tai, kad jis, neįvertinęs A. Užkalnio svorio (visuomeninio), pasidavė emocijoms ar miesto valdytojo „onorui“ ir neapgalvojęs savo veiksmų užsipuolė žurnalistą bei grasino teismais (Vėl?). Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje be teismų spręsti problemų nebėra galimybių (panaši istorija buvo nutikusi tarp komiko Manto Katlerio ir Panevėžio miesto savivaldybės dėl skirtingo požiūrio į panevėžietišką tarmę bei Panevėžio įvaizdį).

Visa tai primena sovietmečio valdžios neliečiamumą ir teismo galios beribiškumą. Laikai jau pasikeitę ir vis dar keičiasi. Tie, kas taip mąsto ir reaguoja, o reaguodami apsvyla – vis dar gyvena brežneviško nepotizmo laikais – kas arčiau valdžios ir teismo, tas automatiškai viršesnis. Bet demokratinėje valstybėje teisingumas nėra tolygus teismui. Teisingumas gali būti išsiaiškintas ir kitais taikiais būdais, nebūtina kaskart į konfliktus velti teismus. Ypatingai tokiose absurdiškose ir nepagrįstų kaltinimų istorijose.

Galiausiai, A. Tapino nenuilstanti kova su vis dar vyraujančiais stabais visuomenėje, įrodant, kad žurnalistika gali būti įdomi, analitiška ir veikianti visuomenę. Akivaizdžiausias to pavyzdys: po Vytauto Vigelio paskyrimo kultūros viceministru, A. Tapinas savo straipsniu originaliai ir aiškiai parodė, kad tokiems asmenims dėl aibės metų klaidingų sprendimų politikos arenoje, asmeniniame gyvenime ir labiausiai – dėl privačių ir politinių interesų painiojimo, tokiuose postuose, švelniai tariant, ne vieta. Nepraėjus nė savaitei viceministras pasitraukė iš posto. Sutapimas? Galbūt. Bet po šio paviešinimo straipsnio informacija pasklido plačiai po Lietuvą, pasiekė ir įtakingus asmenis. Manau, įtaka aiški.

Šios istorijos turi daugiau bendro nei gali atrodyti. Tai skirtingų požiūrių, nuomonių ir suvokimo susidūrimas. Kai dvi pusės yra arba gerai žinomos, arba turi valdančiųjų galių, arba ir viena, ir kita. Tuomet skaitytojai gali plačiau sužinoti, koks menas kam nepatiko ir iki ko tai prives. Kodėl visuomenės veikėjų kritika miestų savivaldybių atstovams vis dar tokia jautri? Kodėl neutraliai žiūrime į keliolika kartų aiškiai pažeidusį įstatymus paskirtą viceministrą, kol mums nepasako, kad tai nėra normalu?

Tokios ir panašios istorijos vyksta nuolat. Gydymo įstaigose, teisėsaugoje, policijoje nebyliai duodami ir imami kyšiai – taip, tarsi visiems nuo to bus geriau. Geriau pagydys, greičiau išteisins ar išsuks nuo kelių eismo taisyklių pažeidimų. Aišku, dirbantieji šiose srityse ne visad būna kalčiausi, dažnai ir šių įstaigų klientai siekia išsisukti neleistinomis priemonėmis, nes anksčiau tai buvo visiškai normalu. Bet laikai keičiasi, tik dalis žmonių – nelabai. Aiškūs ir dažnai išsakyti „Ne“ situaciją taiso. Progresas yra. Sovietmečio mentalitetas įsiskverbęs į žmonių protus ne tik per korupciją, bet ir per švietimo nerangumą, norą viską standartizuoti, be išlygų sisteminti, „štabeliuoti“ mokinius kaip fabrike.

Prekybos centruose aiškiai matomi visuomenės poreikiai ir pardavimo tinklų tikslai, kai visų alkoholinių gėrimų asortimentas viršija (kartais net kelis kartus) nealkoholinių gėrimų pasiūlą. Tai SSRS tiesioginis palikimas, kai blaivius statybininkus ar kaimo darbuotojus buvo net sunku įsivaizduoti. Šis įvaizdis, net praėjus 25 metams po santvarkos pasikeitimo, vis dar nelengvai sugriaunamas, deja, vis dar gajus.

Tipiškai kovojama ir prieš kitokius: homoseksualius, kitos tautybės, rasės ar kitos minties asmenis, ypač komentaruose. Nors ir aršiai, bet verčiau virtualiai nei realiai spjaudytis purvais. Deja, didžioji dalis provincijos, vyresnio amžiaus žmonių nepalankiai ir įtariai žiūri į šiuos iš vakarų atėjusius fenomenus. Tai dar galime suprasti, kai visa jaunystė, ar net didžioji dalis gyvenimo buvo nugyventa kitoje santvarkoje. Labiausiai apmaudu, kai nepilnavertiškomis komunistinėmis įžvalgomis ir veiksmais persisunkia jaunimas, kitaip dar žinomas „marozų“, „gezų“ ar „budulių“ pavadinimais.

Ši jaunimo dalis ir stereotipiškai, ir realiai pasižymi saulėgrąžų gliaudenimu, sportinių aprangų dėvėjimu ar necenzūrinio žodžio kišenėje neieškojimu bet kokioje situacijoje. Bet tokia yra beveik visa Rytų Europa. Ypatingai – tiesioginė SSRS „vertybių“ paveldėtoja Rusija. Tam socialinė kritika ir minėtos istorijos yra būtinos, net privalomos, jei siekiame viešumo ir norime atsikratyti svetimos kultūros likučių, kurie, deja, taip greit nenyksta.

Viskas kyla iš mažų dalykų. Turime džiaugtis, kad yra whydotų, tapinų ir užkalnių. Ir ne visad privalome su jais sutikti. Tačiau apmąstyti, reaguoti ir susidaryti savo poziciją (geriausia- argumentuotą) yra svarbu norint suprasti situaciją. Verta apgalvoti, ar tai, ką matome ne tik virtualioje, bet ir savo artimoje aplinkoje, neprasilenkia su sveiku protu? Vienas ar kitas įvykis yra tik mūsų įsivaizduojamas blogis ir niekšybė ar išties reali grėsmė? Visuomenei verta būti budriai ir sekti vykstančius įvykius.

Nepamirškim apie tai kalbėti. Homo sovieticus apraiškų realybėje liks tuo mažiau, kuo geriau suprasime to ištakas šiandien. Kai apie jos išraiškas skaitysime ne nūdienos, bet straipsnių archyvuose, tuomet bus ženklas, kad atsikratėme ydingo paveldo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!