Eilinė darbo diena, jau tuoj tuoj pietūs, kylam iš darbo vietų ir lėksim - kas nusipirkt kažko valgomo, kas šeimą apipirkt, kas šiaip vergauja akcijoms... Greit renkamės prekes ir puolam prie kasų. Kadangi krepšelyje prekių daugiau nei penkios, į ekspressą nestojam, nesilaukiam ir šiuo momentu esame be vaikų, žodžiu, einam į eilinę kasą. O čia ir įsijungia stabdymo mechanizmas: pasirodo prieš tave net keliolika pagyvenusio amžiaus žmonių, kuriems būtent pietų metas yra pats tinkamiausias išeiti iš vėsių butų ir apsipirkti.
Eilė juda vangiai, nes, pasirodo, kasoje sukasi dviese - garbaus amžiaus moteriškė (mokinė) ir šalia jos stovinti kiek jaunesnė mokytoja. Na ką, žvilgčiojam į laikrodį... „Gal dar spėsiu iki pietų pabaigos grįžt į darbo vietą... gal...“
Praeina geros penkios minutės, prie kasos eismas kaip kamštyje, bet įveikti keli pirkėjai. Pasipila pirkėjai senjorai, o kartu su jais ir dar keli nesusipratimai: paimta prekė be barkodo, pardavėja eina ieškoti analogo, tik jau su kaina; netinka kasoje įmušta prekės kaina, esam konflikto liudininkai, kad parduotuvėje netvarka, kantriai laukiam, kol bus sukrapštyta reikiama pinigų suma, nes pardavėja perskaičiuoja ir vis sako, kad dar ir dar trūksta.
O kur dar bekonfliktuojanti senyvo amžiaus ponia su į parduotuvę bandelių užsukusiais nusipirkti judriais mokiniais, kurie prie kasos vis lipa jai ant kojų arba netyčia paliečia jos rankinę ir jai vis atrodo, kad ją nori apvogti. Neapsikentę kamštyje, prikimbam padėti greičiau susikrauti senjorams prekes į pirkinių maišelius ir tikimės, kad kasą dar visgi paliksime nepasibaigus pietums.
Vienas prekybos centras bando įvesti per savaitę vieną dieną ir paskirti ją būtent senjorams. Tikrai žinau, kad daugelis darbingo amžiaus žmonių tą dieną, jei nėra didelio poreikio, į šį prekybos centrą užsuka mažai, bet mūsų pensininkams tokia diena kaip šventė. Jie gali pasitempti, pasipuošti, išeiti kaip į pramogą, susutikti su bendraamžiais ir neskubėdami, neskubinami ir nestumdomi tiesiog apsipirkti.
Tai ar taip sunku būtų ir kitiems, neišvengiamiems „bičiuliams“, visgi atsižvelgti į tokias kasdieniškas situacijas prie kasų, kylančias būtent dėl garbaus amžiaus žmonių apsipirkinėjimo niuansų. Ar sunku daryti papildomas nuolaidas ar akcijas, įrengti kasas ar dar kažkaip paskirstyti pirkėjus taip, kad kuo daugiau jų liktų patenkinti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!