Kodėl man taip trūks Leonido Donskio

 (52)
2016-ųjų rugsėjo 21-ąją, tarptautinę taikos dieną, kurią JTO rekomenduoja nutraukti karo veiksmus ir pamąstyti apie susitaikymą, mirė Leonidas Donskis. Nežinau tinkamo žodžio tokiam sutapimui pavadinti. Ironija? Juk jei kiekvienai šventei reikėtų išrinkti ambasadorių, argi šiai minėtinai datai būtų įmanoma rasti tinkamesnį kandidatą? Ar atsirastų tarp mūsų kitas, kuris į viską žvelgė be pykčio ir taip...
Mirė Leonidas Donskis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Daug galima prirašyti apie tai, koks buvo L. Donskis, kiek jis nuveikė, prie ko prisidėjo, ką sukūrė. Tačiau mes kiekvienas turime savo nuomonę apie jį, o tie, kurie neturi, greičiausiai susidarys per keletą artimiausių dienų, nes be jokios abejonės tai bus viena pagrindinių temų kurį laiką. Ir aš nesakau, kad šis žmogus to nevertas. Vertas. Dar ir kaip. Tačiau noriu pakalbėti šiek tiek apie kitką. Apie daug asmeniškesnius dalykus.

Šiais metais mirė ne tik L. Donskis. Dar mirė David Bowie, Nancy Davis Reagan, Umberto Eco, pernai buvo nužudytas Borisas Nemcovas, tauta apraudojo Stasį Povilaitį, dar anksčiau kažkas gedėjo Steve Jobs, Justino Marcinkevičiaus, Michaelo Jacksono, Vytauto Kernagio, Jono Pauliaus II. Savaime suprantama, kad šis sąrašas nėra nei baigtinis, nei rinktinis. Tai tiesiog kelios iš plačiau nuskambėjusių mirčių, tarpusavy niekaip nesusietų. Iki šio ryto į skelbiamus nekrologus net nekreipdavau itin daug dėmesio. O kam? Memento mori, kaip primindavo romėnai savo didvyriams arba kaip pasveikintų jus Braavose: Valar Morghulis.

Visi mes mirtingi neišvengiamai, tad kam visas tas perdėtas gedulas? Niekada nesupratau kolegų, kurie verkė pop karaliaus (kaltinto berniukų tvirkinimu, bet, matyt, jiems tai neatrodė taip svarbu, kaip kultinė „Moonwalk“ ar kiti didieji pasirodymai), kaimynų, apraudančių tautos atgimimo dainių, ar net Karolio Voitylos gedinčiųjų... Bet šiandien ryte, išgirdusi pranešimą apie Leonido Donskio mirtį, prisiekiu, vos neapsiverkiau. Ne, nepažinojau jo daugiau, nei pažįsta dauguma lietuvių. Ne, nebuvau jo studentė, nedalyvavau Santaros Šviesos veikloje. Net negalėčiau teigti, jog visada sutikau su jo nuomone... Tai kodėl man pasidarė taip liūdna? Taip tuščia, kad net pati nustebau?

Tada pradėjau galvoti, kuo jis buvo išskirtinis ir ką simbolizavo. Man: erudiciją. Pagarbą aplinkiniams bei susitvardymą. Žiniomis grįstą pasaulio suvokimą, kuriame faktai dera su emocijomis. Gebėjimą išlaikyti savo nuomonę, nesumenkinant kito. Įtariu, kad jis buvo iš tų žmonių, kuris savo išprusimu sugebėdavo neprislėgti kitų ir nežeminti dėl jų „nežinojimo“. Bet čia man. Jums gal jis reiškė kažką kitą arba išvis nieko. Juk iki šio ryto tiek daug mirčių manęs visiškai nesujaudino. Ir tai ne dėl to, kad mums (sakau „mums“ nes juk ir tu ne prie kiekvieno karsto verkei) trūktų žmogiškos užuojautos. Ne. Tai dėl to, kad ne su visais mes dalinamės tomis pačiomis vertybėmis. Ne visi yra tokie gryni vienos jų atstovai, kad atrodo, jog jie patys tarsi yra ji. Toji siekiamybė. Išgryninta ir nesutepta asmeniškumu. Kaip L. Donskis beveik yra rugsėjo dvidešimt pirmoji – taikos diena.

Ir gedim mes visai ne to žmogaus. Nes apie žmogų mes nieko nežinom: savo kailiu juk nepatyrėm, ar mylėjo kates, ar mokėjo suplakti gerą kiaušinienę, ką sakydavo nusikaltusiam vaikui, kaip apkabindavo savo žmoną ir ar dėmesingai vairuodavo automobilį. Televizijoje bei spaudoje nėra tikrojo žmogaus, ten tėra įvaizdis ir tai, ką žmogus pasirenka atstovauti, ginti, skleisti. Taigi tik tai mes ir galim apraudoti: dainas, kurių nebesudainuos, eiles, kurių nebeparašys, technologines inovacijas, kuriomis nebepasidalins, ar bedalius, kuriais nebepasirūpins. Tą tuštumą, kuri atsiranda, kai iškrenta viena mozaikos dalis ir palieka properšą mūsų pasaulio vaizdinyje.

Taigi šiandien aš gedžiu ne L. Donskio, gedžiu pasaulio be pykčio. Pasaulio, kuriame trūksta įsiklausymo į kitą ir kitokios nuomonės priėmimo, nepaneigiant savosios. Suvokimo, kad mes visi esam daugiau panašūs negu skirtingi. Nes šiandien būtent šioje vietoje prasivėrė smegduobė ir praeis kažkiek laiko, kol atsiras kažkas, kas sugebės ją savaip uždengti ir mano pasaulio mozaika vėl bus pilna. Ir nors šiandien labai norisi klausti to neatsakomo klausimo „kodėl jis turėjo numirti?“, stengiuosi galvoti: o kas jei Umberto Eco ten neturėjo sau lygaus pašnekovo...

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (47)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (96)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.