Na, galbūt moteris gali jaustis nepriklausoma, neskolinga ir viskas tarsi gerai, bet... Pasisukus kalbai apie bendą gyvenimą, išgirsti, kad reikia moters, kuri rūpintųsi. Tai štai ir visas paveikslėlis.

Moteris turi dirbti, grįžusi gaminti, kai jis skaitys laikraštį, laukdamas vakarienės, kai galėtų jei ne salotas supjaustyti padėti, tai bent šluotą paimti. Bet kam jis tai darys? Juk tai moters pareiga, jis pavalgys, pažiūrės TV, atlikdamas savo savo svarbią pareigą, o štai aš kambarius tvarkysiu, o po to vėl gaminsiu rytojui... O kur dar laukiantys skalbiniai?

Ir jie tai suvokia tarsi moteriai visa ta ruoša – kažkoks malonumas, lyg taip tiesiog elgiasi visos, kurios nori vyrą turėti. Ir štai susimąsčiau, ar aš noriu? Kažin... Tai juk tas pats kas turėti krūvą problemų.

Juk aš toks pats žmogus ir grįžau iš darbo, esu taip pat pavargusi ir nenusiteikusi dirbti namų tvarkytoja ir virėja antru etatu. O gyvendama viena, galiu daryti tai, kaip man patogu, suvalgyti sumuštinį ir gulėti prie TV.

Vyrai nori kad rūpintumeisi visais mokesčiais, na, susitvarkytum su visais pinigais kaip sugebi, nes privalai sugebėti, atsikelti ankčiau, kad suspėtum jam pusryčius padėti ant stalo ar išlyginti drabužius. Tai kuo aš blogesnė? Aš taip pat norėčiau, kad apie mane kažkas taip šokinėtų. Baisiausia tai, kad jie dar užsinori vaikų, kurie taip pat yra 100 procentų moterų vargai ir rūpestis.

Pagalvokim, kokios yra pareigos, kurias sau prisiskiria vyrai? Įkalti vinį? Na, taip, to gali prireikti gal kartą per metus, bet aš šiaip jau ir pati tai moku. Nuvežti automobilį į servisą? Tai štai kokios vyro pareigos. Ar ne juokinga? Mano manymu, santykiai yra tam, kad būtų rūpinamasi vienas kitu, o ne kad moteris vyrą slaugytų lyg neįgalų, neleistų jam gerti, auklėtų, rengtų, pavalgydintų.

Visa ta namų ruoša, kurią jie įvardija kaip moters pareigą, yra darbas. Tie, kurie manote kitaip, samdykite namų tvarkytoją, virėją, auklę vaikui ir tada gal tai įvertinsite. Kai aš dirbu namie, o vyras – darbe, tai suprantu kaip lygybę. Taip yra ir tada, kai abu dirbame darbe, o po jo – namuose. O kitu atveju, kam tas vyras ir šeima? Kokia moteriai nauda, parama, kas jai lengviau? Lengviau tik tam slaugomam kelmui. Aš nemąstau kaip mama ar močiutė, kad taip turi būti, kad tokia mūsų dalia. Vyrus auklėti reikia, o ne liaupsinti ir ant rankų nešioti kaip nykstančia rūšį.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI jau dalinosi skaitytojos mintimis apie tai, kad žmogui antra pusė nėra būtina. „Likau viena. Bet nelabai dėl to ir gailiuosi, nes žinau, jog gyvenau pagal savo prigimtį“, - rašė šeimos taip ir nesukūrusi moteris. „Tos moterys, kurios turi šeimą, dažnai myli tik ją, o tos, kurios jos neturi - myli visą pasaulį“, - patirtimi dalijosi ji.

Klausiame Jūsų – ar taip pat esate vienišas ir manote, kad antroji pusė laimingam gyvenimui visai nebūtina? O galbūt tik sukūrę šeimą supratote, koks svarbus yra mylimas žmogus šalia? Pasidalinkite savo patirtimi! Laukiame Jūsų minčių ir istorijų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“.

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: