Kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje?

 (271)
Tai įrodyti yra lygiai taip pat paprasta kaip du kart du ar kad ir reliatyvumo teoriją. Tačiau apie viską nuo pradžios.
© DELFI skaitytojo nuotr.

Taigi, lietuvių kalba yra pati seniausia ne tik Europoje, ne tik seniausia indoeuropietiška šaka, bet ir teigiama, kad ji yra viena iš nedaugelio kalbų pasaulyje, iki šių dienų išlaikiusi savo autentiškumą. Ar tai ne fenomenas tokiai mažai tautai, gyvenančiai didžiuliame geografiniame lopinyje civilizacijų, tautų kryžkelėje? Lietuvių kalbą lyginti su šiuo metu populiariausia, dainingiausia ir įtakingiausia anglų kalba yra tas pats kaip kokią pienę su chrizantema. „Girl you are beautiful“ (liet.mergaite, tu graži) – skamba išties gražiai, bet pažiūrėkit kokie spalvynai glūdi mūsų tautosakoje: mergužėle, kokia tu gražutė; mergyte, eikime drauge pasiausti; mergaite, kokios gražios tavo „vosylkų“ spalvos akys! Ir t.t. ir pan. Dabar pabandykite perkelti visą šį spalvyną į anglų. „Girl“ ir viskas!

Lietuvos istorija, nors ir nėra tokia kaip Čingischano ar Makedoniečio imperijos, bet yra ne ką mažiau įspūdinga, kaip ir tų pačių graikų, ar romėnų, ar prancūzų. Taip – šios šalys daugiau užkariavo, taip – jų kultūra padarė didžiulę įtaką pasaulio raidai, taip – niekas Lietuvoje nepastatė nei antrojo Koliziejaus ar piramidžių. Tas pats ir su mokslo raida, kultūra ir pan. Bet faktas: kadaise Vytauto Didžiojo laikais buvome didžiausia Europos valstybe – nuo jūros iki jūros – ir tai skatina didžiuotis lietuvį taip pat, kaip ir laimėtu Žalgirio mūšiu (kurio datą visi pasakytume mintinai naktį pažadinti ). Ar Saulės mūšiu, kuriame kieti ir tylūs žemaičiai pelkėje meistriškai išdūrė kryžiuočius, dėl ko jie ir kapituliavo. O kaip jums sviesto lygintojas Tadas Blinda? Kažką primena? Net trys laimėti Europos krepšinio čempionatai ar bronzinės Olimpiados su triumfu Eurolygoje – juk čia jau savaime suprantami dalykai!

Taip – mūsų laikas dar neatėjo svarbiausioje pasaulio sporto šakoje – futbole. Jei Lietuvos rinktinė bent lygiosiom sužaistų su kokiais anglais, užsienio spauda visa tai nušviestų pirmuosiuose puslapiuose. Kai, tuo tarpu, laimėtam Europos krepšinio čempiono titului skiriama kone mažytė pastraipa. Bet, broliai ir seserys, argi mums tai svarbu? Ar mums svarbi kažkokių tinginių nuomonė, kuriems darbas jau tampa gėdingu dalyku, kai, tuo tarpu, vietiniai darbdaviai lietuvius įvardina kaip pačius geriausius ir darbščiausius? Ir dėl to mes ne tik galime, bet ir privalome savimi didžiuotis ir netgi tiesiogine to žodžio prasme laikyt save geriausiais! O futbolas tai tik formalumas, kurį irgi kažkada „paimsim“ – Vilniaus Žalgiris tik UEFA bosų „dėka“ nepapuolė į Europos turnyrą.

Taip – mes neturim Alpių ar Aukštųjų Tatrų, taip – mūsų krantų neskalauja vandenynų bangos ir neturime kokių archipelagų, ar krioklių, ar geizerių. Taip pat mes neturime ir visus žavinčių palmių su bambukais ar baobabais. Lietuvos faunoje taip pat nerasime pandų, koalų ir kolibrių. Bet ar tu lankeisi Aukštaitijos nacionaliniame parke ir matei jo nepakartojamąją florą ir fauną? Ar buvai užlipęs ant Ladakalnio, nuo kurio romantiškai matosi net 9 ežerai? Ar plaukei su baidare Žemaitijoje įspūdingo grožio Minijos upe? Ar regėjai kur kitur tokius įspūdingus pušynus, kopas su švelniausio smėlio paplūdimiais, kuriuose gali rast aukso, pavadinimu gintaras… Galų gale žibutės, pakalnutės ir lubinai – taip, tai Lietuvoje. O dar ir paparčio žiedo gražumas!

Prisiminėm senus šlovinguosius Vytauto Didžiojo laikus, kuomet buvo sutriuškinti kryžiuočiai, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia šalis visoje Europoje bei kultūros centras. Bet pažvelkime į netolimą dabartinės Lietuvos praeitį. Aha – krizė, aha – A. Kubilius, aha – emigracija… Ir nė nemirktelėdamas galiu pasakyt, kad didžiuojuosi esąs lietuvis, tiek apskritai – visais lietuviais. Užtenka pažiūrėt į Graikiją, Italiją, Ispaniją, kitas šalis, kurios atrodė „taukais aptekusios”, o vos užprašytos, kad bent kiek susiveržtų gerkles ir storus pilvus, pradėjo gatvėse kelti riaušes, niokoti viską, kas papuola, ir vadinti save „išdidžiosiomis tautomis“. Lietuviai? Be tų kelių linksmų akmenukų į Seimo rūmus, sukandę dantis sąžiningai atkentėjo visą šį pragarą tiesiogine to žodžio prasme. „Bravo“ – pasakome sau dabar kiekvienas, „bravo“ – ne tik sau, bet ir kaimynui per langą!

Žinoma, didžiausia bėda šiuo metu yra emigracija ir to padarinys – prarastoji karta, kurie gimę ne Lietuvoje ir nėra nei lietuviai, nei kokie nors britai, ar ispanai, ar airiai. Bet tai, manau, yra nepalyginamai geriau, nei prieš kokius 10-15 metų, kada Lietuvoje (...) klestėjo mafija, gaujos, reketininkai, žmonės būdavo apvaginėjami ir sumušami be priežasties tiesiog gatvėje įvairiausių skustagalvių ir chuliganų. Sutemus ir einant pro kokius krūmus tiesiogine to žodžio prasme jausdavai baimę, kad neiššoks iš ten banda ir neatims iš tavęs „Nokia“ telefono (asmeninė patirtis).

Taip – gyventojų sumažėjo Lietuvoje, bet, manau, sumažėjo daugiausia būtent tų, kurie keldavo agresiją ir chuliganizmą, nes paprasčiausiai perpildytai darbo rinkai nebuvo įmanoma visą tą jaunuomenę įdarbinti. Gi dabar šiuos jaunus vaikinus giria ne tik tenykščiai darbdaviai, bet net ir tokios žvaigždės kaip Jamie Oliveris, anglus išvadinęs „storašikniais veltėdžiais“. Įsivaizduojat, koks efektas – vietoj to, kad būtų plėšikai, tapo darbščiais ir nagingais. Mano subjektyvia nuomone, dirbantis pusiau airis, pusiau lietuvis yra daug geriau nei nedirbantis ir vagiantis iš tautiečių vietinis skustagalvis.

Einant toliau istorijos vingiais sutinkame šlovingąjį Sąjūdį. Šioje vietoje neišsiplėsiu, nes mes ir taip visi ne kartą apie tai žiūrėjom per TV, skaitėm spaudoje ar studijavome knygose. Tačiau vienas dalykas, kuris iki šiol mane stulbina ir priverčia pamiršti bet kokias negandas yra tai, kaip tada Lietuva pasipriešino okupantams. Jokių ginklų, jokio agresyvumo, jokių karinių manevrų ar planų, o tik… Žmonės: paprasti ir beginkliai, seni ir jauni, direktoriai ir darbininkai, sūnūs, tėvai, dukros ir netgi mamos. Jaučiat? Ar jūs jaučiat kokio neįtikėtino drąsumo, narsos, meilės ir pasiaukojimo žingsniai tai buvo?! Manau, netgi tai galima pavadinti ir beprotybe! Bet meilė juk ir yra beprotybė…

Išgyvenome mes dvigubą rusų okupaciją, okupavę mus buvo ir vokiečiai, ir lenkai. Dabar paplitusi nuomonė, kad mes vergaujame Europos Sąjungai… Vis dar pirmaujame savižudybių skaičiumi, o gydymo įstaigoje, norint susitvarkyt paprastus formalumus, kad ir lūžūs kokiai rankai (asmeninė patirtis), esi vejamas daktarų, seselių, valytojų visą dieną po 28 kabinetus. Kad galų gale gautum tvarstį ir popierių…

Galima būtų vardinti ir toliau, ir tai, kas liūdniausia, kažkodėl ne vienam labai patiktų, bet aš tiesiog lygiai taip pat nematau abaigos pratęsimui apie gerąją ir nuostabiąją Lietuvą. Geresnę šalį už bet kokią kitą pasaulyje. Svarbiausia tik tą suvokti, labiau matyti tai kas gera, pozityvu ir teisinga, ir laimė pati savaime pasibels į Jūsų duris. Žinoma, jei nepatingėsit atsistot nuo pečiaus, atidaryti jai tų durų ir pasikviesti į svečius...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Atsipeikėkite: papasakosiu, kaip gyvena ir kiek uždirba 25-mečiai Lietuvoje (225)

Pastaruoju metu vėl pasigirdus kalboms apie tai, kaip visuomenei dera solidarizuotis su pensininkais, nepaliauju galvoti apie tai, kad tam, kad sulauktum visuomenės solidarumo, turi priklausyti kažkokiai socialinei grupei: būti pensininkas, mama, neįgalusis, bedarbis ar dar kas nors. Būdamas „normalus“, jaunas ir dirbantis turi tik vieną pasirinkimą – solidarizuotis pats, ir užmiršti, kad kažkam valstybėje rūpi. Esi tas, kuris išlaiko, moka mokesčius ir „suka“ ekonomiką.

Norėjome Vilniuje nusipirkti butą – du pasiūlymai privertė sudvejoti realybe (9)

Su vyru dairomės buto, todėl beveik kasdien tikrinu nekilnojamo turto (NT) skelbimų portalus. Nuolat domintis, kas vyksta šioje rinkoje, bet koks nuokrypis nuo normos sukelia daug klausimų. Taip atsitiko ir šį antradienį: viename iš populiariausių NT puslapių pastebėjau du naujus 3 k. butų Vilniuje skelbimus: vienas A. J. Povilaičio gatvėje, kitas – Tuskulėnų. Įtarimų sukėlė tai, kad abiejų nenormaliai žema kaina: abu analogiško išplanavimo, iš nuotraukų sprendžiant, padoraus remonto, tačiau abu tekainuoja po 30 tūkst. eurų.

Moteris prisiminė šiurpų persekiojimą kelyje: gailiuosi tik vieno (164)

Noriu pasidalyti savo patirtimi. Viskas įvyko prieš 7 metus... Važiavau iš Vilniaus pro Nemenčinę link Pabradės, pravažiavus Nemenčinės tiltą per upę ir sankryžą, kur baigiasi miestelis (dabar ten – žiedinė sankryža), pastebėjau, kad „prisikabino“ automobilis, važiuojantis labai nesaugiu atstumu.

Gavusi atsakymą iš „Sodros“ besilaukianti moteris apsiverkė: ką aš pavogiau iš Lietuvos? (291)

Šiuo pasakojimu noriu perspėti būsimas mamas, kad jos tik atidžiai suskaičiavusios išdirbtas dienas, sutiktų su gydytojos siūlymu eiti dekretinių atostogų.

Norite trumpinti atostogas? Žinau, kurių klasių moksleiviams tai būtų naudinga (60)

Norėčiau pakalbėti apie švietimo sistemą ir ministrę. Mano nuomone, mokslo metus reikėtų ilginti. Na, o kol nepradėjot peikti, paskaitykite iki galo. Mokslo metus reikėtų ilginti ne tiems, kurie ir taip turi minimaliai atostogų (kalbu apie klases nuo septintos iki dvyliktos), o trumpinti atostogas pradinukams. Juk nuo jų viskas ir prasideda.