Kodėl ir manyje sugriuvo „Maxima“...

 (214)
Tokios nelaimės kaip sugriuvusi „Maxima“ Rygoje vertingos bent tuo, kad atveria akis. Po to prasidėjusios bemiegės naktys vertingos tuo, kad leidžia tai apmąstyti. Bent jau aš sau padariau išvadą, kad „Maxima“ sugriuvo ir manyje. Klausimas tik, ką išvis ji pas mane veikė...
© DELFI / Tomas Vinickas

Mes, aplinkosaugininkai, esame įpratę kovoti prieš korporacijas. Jos mums yra blogio imperijos ašis. Tačiau kitas tos ašies galas įremtas į mus pačius. „Mes“ esame, nes yra „jie“. Ir atvirkščiai. Pašiurpstu nuo minties, kad turėdami tiek pat galių ir pinigų, elgtumėmės lygiai taip pat kaip ir tie blogiečiai. Lygiai taip pat išnaudotume žmones ir gamtą. Nė vienas turtuolis kitaip neiškilo.

Mes kovojame prieš korporacijas, esančias kažkur, bet kiekvienas turime po korporaciją savyje, tik vadiname ją kitaip. Godumu. Godumas - prigimtinis kiekvieno žmogaus poreikis ir tai mus visus vienija. Nesvarbu, ar tu „biednas“, ar turtingas. Pažįstu daug „biednų“, kurie yra nepaprastai godūs: jie supranta, kad rytoj nebepasitaikys tokia proga, todėl šiandien pasiims kuo daugiau. Sklando toks mitas, kad sotus alkano neužjaučia. Bet aš labiausiai būnu godus, kai būnu alkanas ir tada jau tikrai net iš mandagumo niekuo nepasidalinsiu.

Korporacijų žmonės yra lygiai tokie pat žmonės, su tais pačiais poreikiais ir tuo pačiu godumu. Ar prekybos centrai būtų taip išbujoję, ar „Maxima“ būtų tapusi didžiausiu darbdaviu Pabaltijyje, jei mes į ją kojos nekeltume? Bet įkėlėme. Ne tik įkėlėme, bet ir apsigyvenome. Nes mums patogiau rasti viską vienoje vietoje, paprasčiau prisiparkuoti prie vienos parduotuvės nei purvinais šaligatviais vaikščioti nuo vienos prie kitos. Čia yra vietos netgi neįgaliesiems, kur parkuojasi prabangiausių mašinų savininkai. Suprask - proto invalidai, labiausiai godumo sužaloti.

Mes norime gauti viską kuo pigiau, bet kaip tai gausi, jei neišnaudosi žmonių, kurie tau dirba. Mūsų suvokimas - momentinis. Tragedija - kai vienu metu po griuvėsiais palaidojami 54 žmonės. Bet ar kas skaičiavo, kiek buvo psichologiškai traumuotų, kiek sugriautų gyvenimų buvo dėl vergiško darbo prekybos centruose apskritai?

Iki šiol prisimenu tą vaizdą: stoviu prie kasos ir matau, kai automatas, vadinamas kasininke, pamėlusiomis akimis sako negyvą „labas vakaras“ ir staiga iš nosies pasipila kraujas. Tai buvo tikriausiai 12-ta arba 14-ta jos darbo valanda, o išeigines turėjo prieš dvi savaites. Net nesinorėjo imti grąžos... Kiek iš to tūkstančio kasmet nusižudančių anksčiau dirbo čia? Manote, tas stresas, kai nežinai iš kur paimti 1000 litų, kurie staiga dingo iš kasos, neprisideda prie to? Rašau tai iš savo draugų patirties, vėliau pakėlusių prieš save ranką...

Manau, „Maxima“ godi ir dėl to paties godumo mes einame į ją. Tie 54 žmonės rėmė, maitino kapitalizmą ir patys nuo jo žuvo. Gaila tik vaikų, kurie to suprasti dar negalėjo ir buvo atvesti už rankos. Nuvalkiotas tas žodis „Kapitalizmas“, bet paprasčiausiai nerandu sinonimo ir tikiu, kad visi suprantate, ką turiu omeny.

Yra trys prekių pasirinkimo lygmenys. Pats žemiausias lygmuo yra „brangu/nebrangu“. Manyčiau, kad taip apsipirkinėja du trečdaliai. Antras, aukštesnis lygmuo yra „sveika/nesveika“. Tikiu, kad į tai dėmesį (apskritai) kreipia koks trečdalis pirkėjų. Ir pats aukščiausias lygmuo, kuriuo vadovaujasi tik pavieniai žmonės, yra „teisinga/neteisinga“.

Jiems svarbu, kiek buvo išnaudojami žmonės, kurie visa tai užaugino ir pagamino. Bangladeše kiekvieną mėnesį po siuvyklų griuvėsiais palaidojami ar kitaip žūva bei suluošinama šimtai vergų (daugiausia vaikai), siuvančių rūbus prekybos centrams, tokiems kaip mūsų „Akropolis“. Jeigu netikite, pasižiūrėkite į etiketę, joje rasite parašyta „Made in Bangladesh“. Ir niekas dėl to nepergyvena, neatsistatydina Vyriausybės... Ar susimąstėte, kaip tie Bangladešo gyventojai arba kiti žmonės, vergaujantys kitų šalių gamyklose ir plantacijose, žiūri į mus, europiečius? Teisingai - mes visi jiems esame „Maximos“.

Ir nereikia iškart pulti teisintis, kad mes neturime kito pasirinkimo. Tai Bangladešo vaikai neturi pasirinkimo, o ne mes, kurie užsakome visa tai, atverdami savo pinigines. „Maxima“ ir į ją panašūs parduos mums, kad tik pirktume.

Jei visuomenė būtų negodi, tai prekybos centrai būtų užversti vien tik ekologine ir vien tik socialiai teisinga produkcija. Bet, deja, prekybos centrai buvo sukurti priešingam tikslui. Jūs galite ieškoti priežasčių, kas kaltas dėl to, kad Rygoje sugriuvo „Maxima“, bet man svarbiausios priežastys, kodėl ji apskritai ten atsirado, kodėl aš, kaip sąmoningas vartotojas, kovojantis su korporacijomis straipsniais, remiu jas savo pinigais.

Nėra lengva keisti savo įpročius, ieškoti kitų kelių ir atsižadėti seniai pramintų takelių į gimtąsias „maximas“. Bet verta. Dabar jau, kai esame pamokyti Rygos tragedijos, negalime būti tikri, kad įžengę į prekybos centrą esame saugūs, kad ją statę rangovai nepagailėjo kokio varžto. O kas juos visus dabar perstatys? Sugriuvo vienas, reiškia, gali sugriūti ir kitas. Tik nežinome, kur ir kada. Tad jeigu dar vis sunku vadovautis apsipirkimo lygmeniu „teisinga/neteisinga“, palengvinimui mums duotas dar vienas - „saugu/nesaugu“.

O aš jau žinau, ką darysiu toliau. Po truputį, kiekvienai progai atsiradus, pirksiu kitur, kol galų gale papildysiu be galo sąmoningų savo bičiulių būrį, kuriuos prekybos centrai įvardija kaip „prarastuosius vartotojus“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Esu vyras – pasakysiu, kodėl susitikinėti su „barakuda“ ne visada blogai (113)

„Jei reiktų pasakyti, kad barakuda visada blogai, pasakyčiau, kad ne“, – ne vieną stebinančią mintį DELFI diskusijų skiltyje išsakė komentatorius „Konfucijus“. Perskaitęs atvirą vaikino istoriją „Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“, jis išdrįso viešai pasidalyti savo mintimis apie sutiktas moteris, kurioms labiausiai rūpėjo jo pinigai. Dalijamės jo diskusijų skiltyje paskelbtu pasakojimu ir kviečiame atsiųsti savąjį el.p. pilieciai@delfi.lt.

Jums neužtenka kelių šimtų eurų? Paskaičiuokit, kaip gyvename mes (196)

Minimalus poreikių krepšelis. Gražus pavadinimas. Skaičius 238, supriešinęs Lietuvą. Pensininkai įsižeidę, jiems per mažai. Nors tai yra 2/3 minimalios algos į rankas t.y. jei žmogus dirba už minimalią algą ir vienas augina 1 vaiką, jis gauna apie 335 eurus, t.y. jo šeima jau gauna mažiau nei tas poreikių krepšelis, jei atlyginimą dalintume perpus. Tas pats, jei du asmenys dirba ir augina 2 vaikus (statistinė svajonių šeima).

Negailestingas moterų atsakas vaikinui, pasipiktinusiam savo mergina (463)

DELFI skaitytojui išdrįsus papasakoti atvirą savo meilės istoriją ir pasidalijus nuoskauda, kad jo mylimoji norėdavo, kad jis ją „visur vežiotų“ bei vaišintų, jaunas vyras sulaukė tokios moterų reakcijos, kokios turbūt nesitikėjo. Diskusijų skiltyje užuojautos nebuvo – daug parašiusių merginų stebėjosi jo elgesiu. Dalijamės jų mintimis.

Mėnesio išlaidos: moteris suskaičiavo, kiek kainuoja išlaikyti vaiką (363)

Esu beveik 5 mėnesių mergaitės mama. Paskaičiuokime, kur yra išleidžiama mano 339 eurų siekianti vaiko priežiūros atostogų išmoka. Skaičiuojamos tik tos išlaidos, kurios skiriamos vaiko poreikiams tenkinti.

Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“ (787)

Rašau pirmą kartą, todėl tai gali atrodyti kaip kratinys, bet turiu daug ką pasakyti ir šiuo straipsniu noriu atkreipi moterų dėmesį. Kviečiu jas apginti save dėl šmeižto, kurį apie jus paskleidė Jūsų lyties atstovė. Noriu pasidalinti savo draugystės istorija su mergina, kurią įsimylėjau, tačiau likau įskaudintas dėl to, kad viskas, ko ji tikisi iš vyrų, yra jos sąskaitų apmokėjimas. Na, o aš buvau išvadintas godžiu šykštuoliu ir man buvo pasakyta, kad tik tada, kai negailėsiu jai pinigų, galėsiu sugrįžti.