Bet netgi jaunėjant transportų priemonių parkui su kur kas tobulesnėmis aktyvaus ir pasyvaus saugumo technologijomis, žuvusiųjų keliuose skaičius nemažėja. Po kelis metus trukusio bergždžio iečių laužymo, bandant pažaboti girtus vairuotojus, ir padažnėjusio bavariškų žvėriukų žadinimo, eismo sargai nusprendė čiupti už ragų kitą karvę – leistino greičio viršytojus.
Kodėl karvę? Nes dažnas statistinis promilių pūtėjas neduoda pieno – t. y. nemoka baudų, vairuotojo pažymėjimo nebeturi arba net nėra turėjęs, jo automobilio vertė neviršija tonos juodojo metalo laužo kainos, todėl apčiuopiamos ekonominės naudos iš jo nėra, nebent kuriam laikui toks personažas eliminuojamas iš eismo. O va greitį viršija visi, todėl tai atrodo kaip neišsemiamas šaltinis „melžiant“ baudas ir renkant iždą.
2008 m. iš KET pažeidėjų buvo surinkta virš 31 mln. eurų (107,5 mln litų) baudų, kai 2014 m. – tik 17,4 mln. eurų (60 mln. litų). Skirtumas akivaizdus, ypač įvertinant ženkliai sumažėjusią pareigūnų korupciją. Už greičio viršijimą buvo nubaudžiama 11 kartų daugiau vairuotojų nei tų, kurie vairavo neblaivūs, nors iš pastarųjų surenkama daugiau baudų. Po kelių nulinės tolerancijos akcijų, kuomet buvo baudžiama net už 1 km/h didesnį nei leistiną greitį, tyliai buvo priimtas skubus sprendimas nuo 2016 m. balandžio 1 d. keletui vairuotojų grupių pradėti taikyti griežtesnes nuobaudas. Motociklų ir sunkvežimių vairuotojams, peržengusiems +30 km/h ribą, bus atimamas vairuotojo pažymėjimas nuo 3 iki 18 mėnesių, priklausomai nuo skirtumo tarp maksimalaus leistino ir užfiksuoto važiavimo greičio.
Sprendimas man nesuvokiamai keistas ir paradoksalus vertinant įvairiais rakursais. Visų pirma, nesuprantami tokių skirtingų tikslinių grupių pasirinkimo motyvai – daugiausia eismo įvykių sukelia lengvieji automobiliai, ne motociklai ir sunkvežimiai. Motociklas kelia kur kas mažesnį pavojų kitiems eismo dalyviams už lengvąjį automobilį, sunkvežimis – kur kas didesnį. Motociklai gali keliskart viršyti leistiną greitį net ir užmiestyje, o sunkvežimio greitis gamykliškai ribotas iki 90 km/h. Kita vertus, galbūt ši gana ydinga praktika prasidėjo nuo 0 promilių kraujyje pataisos, taikomos išskiriant lengvųjų automobilių vairuotojus.
Kaip bebūtų, toks sankcijų griežtinimas turės sunkiai nuspėjamų pasekmių ne tik eismo saugumo prasme, bet ir ekonominiu bei socialiniu aspektais. Norint suvokti užmaskuotą nedrausmingų vairuotojų melžimo mechanizmą, svarbu žinoti, kad netekus vairuotojo pažymėjimo ilgiau nei 1 metams, jo susigrąžinimo procedūra dažnai tampa brangesnė nei taikoma piniginė bauda. Reikia iš naujo pasitikrinti sveikatos būklę, praleisti nemažai laiko papildomuose mokymuose, iš naujo išlaikyti vienos arba kelių (jeigu turėjote teisę vairuoti ir motociklą) kategorijų teorijos ir praktikos egzaminus ir tik tuomet gausite naują vairuotojo pažymėjimą, su kuriuo vėl galėsite vairuoti.
Iš to lobsta vairavimo mokyklos, VĮ „Regitra“, medicinos įstaigos, o biudžetas pildosi ne tik baudomis, bet ir mokesčiais už suteiktas brangias paslaugas. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas gerai – nusidėjėlis pamokytas, kuriam laikui jis pašalintas iš eismo, todėl nebekelia grėsmės, o valstybė gauna pajamas. Bet, mano manymu, realybė yra kitokia – netekęs vairuotojo pažymėjimo, dažnas Lietuvos gyventojas privalo atsisakyti ir darbo, ypač jei jis susijęs su transporto priemonės vairavimu arba automobilis yra vienintelė priemonė pasiekti darbovietę. Tokiu atveju prasikaltęs vairuotojas iš mokesčių mokėtojo tampa socialinių nedarbo išmokų gavėju – net vienas mėnuo tokio piliečio statuso valstybei kainuoja daugiau nei visos pajamos, gautos jį nubaudus už KET pažeidimą. Jeigu profesionaliu vairuotoju dirbantis pažeidėjas netenka teisės vairuoti pusmetį ar metus, valstybė praranda dešimtimis kartų daugiau nei uždirba. O tolimųjų reisų vairuotojui grėsmė netekti teisės vairuoti po naujos pataisos padidės daug kartų – palyginkime greičio viršijimo pasekmes šiandien ir po 2016 m. balandžio 1 d. Šiandien sunkvežimiu 90 km/h greičiu įvažiavus į gyvenvietės ženklu pažymėtą zoną, kuri tęsiasi, pavyzdžiui, 200 metrų (dažnas atvejis Lietuvoje), vairuotojas atsipirks solidžia pinigine bauda už 40 km/h viršytą leistiną greitį. Po pusmečio – nuo 6 iki 12 mėnesių neteks teisės vairuoti, taigi, įskaičiavus visų vairuotojo pažymėjimo susigrąžinimo procedūrų laiką, mažiausiai metus ar pusantrų negalės dirbti pagal profesiją.
Motociklininkų padėtis dar keistesnė – pabrėžtina tai, kad padarius nagrinėjamą pažeidimą vairuojant motociklą, vairuotojas neteks teisės vairuoti ir visų kitų kategorijų transporto priemonių, taigi, daugeliu atveju negalės nuvykti į darbą automobiliu ar vykdyti darbo funkcijų, kurioms atlikti naudojamas traktorius, lengvasis automobilis, autobusas ar sunkvežimis. Taip pat kažkodėl praradus teisę vairuoti bet kurios kategorijos transporto priemonę metams ir ilgiau, A kategorija yra sugrąžinama tik iš naujo išlaikius būtent motociklo vairavimo egzaminą, nepaisant to, kad vairuotojas privalo perlaikyti ir aukščiausios turėtos kategorijos teorijos bei praktikos egzaminus. Manau, VĮ „Regitra“ dėl to tikrai neliūdi. Kita vertus, didelė dalis skaudžių nelaimių įvyksta, kai motociklininkai nepaklūsta pareigūnų reikalavimui sustoti – ar 120 km/h greičiu užmiestyje važiuojančios galingos britvos vairuotojas tikrai stos stabdomas, žinodamas, kad garantuotai neteks vairuotojo pažymėjimo ir galbūt darbo? Kiek aukų pareikalaus kitą kelią pasirinkusių karštakošių gaudynės? Na, bent jau socialinės publicistikos laidos galės džiuginti savo auditoriją policijos automobiliais traiškomų bėglių vaizdais.
Išdėstyti argumentai neturėtų būti laikomi besąlygine nuobaudų griežtinimo vairuotojams kritika – ši pataisa reikalinga, tačiau ji neturėtų būti biurokratiškai nuleista į esamą KET struktūrą, o jos diskriminacinis pobūdis tik liudija, kad tai – tik dar vienas aklas eksperimentas tikintis geriausio.
Lietuvos saugaus eismo politikos kūrėjai itin mėgsta žongliruoti iš konteksto išplėštais užsienio šalių sprendimais, juos kryžmindami tarpusavyje ir tikėdamiesi surasti panacėją nuo karo keliuose, bet visa tai jau ketvirtį amžiaus neduoda laukto rezultato ir galų gale tradiciškai baigiasi banaliu vairuotojų bauginimu griežtesnėmis sankcijomis. Per didelis greitis yra viena iš esminių skaudžios statistikos priežasčių, tačiau trumparegiška ir neefektyvu kovoti su problemos pasekmėmis, nekreipiant dėmesio į priežastis.
Greičio viršijimas yra žalingas įprotis, kuri, mano manymu, susiformuoja nuolat susiduriant su pertekliniais ribojimais ten, kur jie akivaizdžiai neturi prasmės – tai kelininkų savaitgaliui pamiršti greičio ribojimai, kuomet važiuojamojoje dalyje niekas nedirba, tai neegzistuojančios ženklais išskirtos gyvenvietės iš trijų nugriuvusių trobų, tai greičio ribojimo ženklai prieš kiekvieną kelio vingį, kalną ar pakalnę – pavyzdžių būtų galima surasti begalę.
Moderniomis saugumo sistemomis aprūpintais automobiliais važiuojantys, tačiau kvailiais laikomi vairuotojai įpranta ženklus ignoruoti kaip beprasmį foninį triukšmą, vadovaudamiesi tuo, kad pagal nutylėjimą realus saugus greitis yra gerokai didesnis už nurodytą kelio ženkle. Kai vairuotojai galės būti tikri, kad skaičiai ženkle yra iš tiesų sutampa su saugiu greičiu tame kelio ruože, o nėra tik spąstai baudoms rinkti, tuomet taps prasminga atiminėti vairuotojo pažymėjimus likusiems kelių recidyvistams ir tik tuomet statistikoje išvysime akivaizdžiai geresnius rezultatus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone?Jūsų tekstų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: