Kodėl atidėtas skrydis iš Prahos nebuvo pasaulinė katastrofa: mano patirtis

 (26)
Šiandien ryte teko perskaityti straipsnį apie nesėkmingą vienos keleivės skrydį iš Prahos į Vilnių lapkričio 17 d. Galbūt, jeigu nebūčiau tiesiogiai dalyvavusi šioje „akcijoje“, piktinčiausi taip pat, bet teko (ne)laimė lygiai taip pat oro uoste strigti 12 valandų, tik mano nuomonė ir potyriai šiek tiek skiriasi.
Prahos oro uostas
© Reuters/Scanpix

Taip, buvo labai nemalonu ir labai išvargino 12 valandų trynimasis įlaipinimo salėje, taip, erzino nežinia ir rūkas už lango, bet mano akimis, tiek Prahos oro uosto darbuotojai, tiek „Air Lituanica“ atstovai teikė visą įmanoma pagalbą, kiek tomis sąlygomis buvo galima tikėtis. Kas kelias valandas gaudavome kuponų, už kuriuos buvo galima pavalgyti, atsigerti, žalioje poilsio zonoje prigulti ant sofučių su pagalvėmis, taip pat, labai norintys galėjo pasinaudoti dušais už kelis eurus.

Per garsiakalbius nuolat skelbiami mūsų ir kitų skrydžių atidėjimai nenuteikė optimistiškai, o ir informacijos darbuotojai galėdavo tik gūžtelėti pečiais – blogos oro sąlygos, kada galės pakilti iš Niunbergo lėktuvai – nežinia.

Kad kitų kompanijų lėktuvai kildavo ir leisdavosi – ir tiesa, ir melas: su pavydu žiūrėjome į skrendančius į Romą, Barseloną, bet kartu su mumis laukusių skrydis į Rygą buvo visai atšauktas, tokio paties likimo sulaukė ir skrydžiai į kitas šalis. Norintys skristi į Sankt Peterburgą su kitomis oro linijomis laukė tiek pat, kiek lietuviai, tad teigti, kad tik „Air Lituanicos“ skrydis buvo nekontroliuojamas – ne visiška tiesa. Kiek žinau, Vokietijoje ne tik Niunberge buvo prastos oro sąlygos: iš Diuseldorfo lėktuvai dėl rūko taip pat nekilo visomis kryptimis – Į Vilnių taip pat.

Skaičiau tą piktą tekstą ir galvojau: galbūt požiūris į situaciją priklauso nuo žmogaus dienos nuotaikos, gyvenimiškų patirčių ar tiesiog – charakterio savybių, bet aš, belaukdama informacijos apie lėktuvą ir skaitydama straipsnius apie tą dieną žuvusius Kazanėje, pažvelgusi į už lango košės tirštumo rūką, mielai laukiau prie kavinės staliuko nei skridau melsdamasi visiems dievams už laimingą nusileidimą.

Grįžimas 3 nakties nebuvo maloniausias mano gyvenimo įvykis (turint galvoje po kelių valandų be poilsio ir miego prasidėsiantį darbą), bet aš bent nusileidau, ko Kazanės keleiviai paskaityti nebegalės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (908)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2696)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs (411)

Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame gyvenime. O ar kada susimąstėme, ką mums kiekvienam asmeniškai reiškia nepriklausoma Lietuva? Kaip pasikeitimai padarė įtaką mūsų gyvenimui ir kokį indėlį įnešėme mes patys?

Sužinojusi, ką senelis padarė vaikui, mama jį skaudžiai pamokė (267)

Jau kurį laiką galvojau parašyti šia tema, ir pagaliau susikaupiau. Spekuliacijos smurto tema pasiekė kritinę ribą. Savo laišku nieko neagituoju, tiesiog pasidalinu savo istorija, kaip pavyko sutramdyti vyro tėvą.