Kodėl atidėtas skrydis iš Prahos nebuvo pasaulinė katastrofa: mano patirtis

 (26)
Šiandien ryte teko perskaityti straipsnį apie nesėkmingą vienos keleivės skrydį iš Prahos į Vilnių lapkričio 17 d. Galbūt, jeigu nebūčiau tiesiogiai dalyvavusi šioje „akcijoje“, piktinčiausi taip pat, bet teko (ne)laimė lygiai taip pat oro uoste strigti 12 valandų, tik mano nuomonė ir potyriai šiek tiek skiriasi.
Prahos oro uostas
© Reuters/Scanpix

Taip, buvo labai nemalonu ir labai išvargino 12 valandų trynimasis įlaipinimo salėje, taip, erzino nežinia ir rūkas už lango, bet mano akimis, tiek Prahos oro uosto darbuotojai, tiek „Air Lituanica“ atstovai teikė visą įmanoma pagalbą, kiek tomis sąlygomis buvo galima tikėtis. Kas kelias valandas gaudavome kuponų, už kuriuos buvo galima pavalgyti, atsigerti, žalioje poilsio zonoje prigulti ant sofučių su pagalvėmis, taip pat, labai norintys galėjo pasinaudoti dušais už kelis eurus.

Per garsiakalbius nuolat skelbiami mūsų ir kitų skrydžių atidėjimai nenuteikė optimistiškai, o ir informacijos darbuotojai galėdavo tik gūžtelėti pečiais – blogos oro sąlygos, kada galės pakilti iš Niunbergo lėktuvai – nežinia.

Kad kitų kompanijų lėktuvai kildavo ir leisdavosi – ir tiesa, ir melas: su pavydu žiūrėjome į skrendančius į Romą, Barseloną, bet kartu su mumis laukusių skrydis į Rygą buvo visai atšauktas, tokio paties likimo sulaukė ir skrydžiai į kitas šalis. Norintys skristi į Sankt Peterburgą su kitomis oro linijomis laukė tiek pat, kiek lietuviai, tad teigti, kad tik „Air Lituanicos“ skrydis buvo nekontroliuojamas – ne visiška tiesa. Kiek žinau, Vokietijoje ne tik Niunberge buvo prastos oro sąlygos: iš Diuseldorfo lėktuvai dėl rūko taip pat nekilo visomis kryptimis – Į Vilnių taip pat.

Skaičiau tą piktą tekstą ir galvojau: galbūt požiūris į situaciją priklauso nuo žmogaus dienos nuotaikos, gyvenimiškų patirčių ar tiesiog – charakterio savybių, bet aš, belaukdama informacijos apie lėktuvą ir skaitydama straipsnius apie tą dieną žuvusius Kazanėje, pažvelgusi į už lango košės tirštumo rūką, mielai laukiau prie kavinės staliuko nei skridau melsdamasi visiems dievams už laimingą nusileidimą.

Grįžimas 3 nakties nebuvo maloniausias mano gyvenimo įvykis (turint galvoje po kelių valandų be poilsio ir miego prasidėsiantį darbą), bet aš bent nusileidau, ko Kazanės keleiviai paskaityti nebegalės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? (311)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (21)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (18)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (142)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (78)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.