Kodėl atidėtas skrydis iš Prahos nebuvo pasaulinė katastrofa: mano patirtis

 (26)
Šiandien ryte teko perskaityti straipsnį apie nesėkmingą vienos keleivės skrydį iš Prahos į Vilnių lapkričio 17 d. Galbūt, jeigu nebūčiau tiesiogiai dalyvavusi šioje „akcijoje“, piktinčiausi taip pat, bet teko (ne)laimė lygiai taip pat oro uoste strigti 12 valandų, tik mano nuomonė ir potyriai šiek tiek skiriasi.
Prahos oro uostas
© Reuters/Scanpix

Taip, buvo labai nemalonu ir labai išvargino 12 valandų trynimasis įlaipinimo salėje, taip, erzino nežinia ir rūkas už lango, bet mano akimis, tiek Prahos oro uosto darbuotojai, tiek „Air Lituanica“ atstovai teikė visą įmanoma pagalbą, kiek tomis sąlygomis buvo galima tikėtis. Kas kelias valandas gaudavome kuponų, už kuriuos buvo galima pavalgyti, atsigerti, žalioje poilsio zonoje prigulti ant sofučių su pagalvėmis, taip pat, labai norintys galėjo pasinaudoti dušais už kelis eurus.

Per garsiakalbius nuolat skelbiami mūsų ir kitų skrydžių atidėjimai nenuteikė optimistiškai, o ir informacijos darbuotojai galėdavo tik gūžtelėti pečiais – blogos oro sąlygos, kada galės pakilti iš Niunbergo lėktuvai – nežinia.

Kad kitų kompanijų lėktuvai kildavo ir leisdavosi – ir tiesa, ir melas: su pavydu žiūrėjome į skrendančius į Romą, Barseloną, bet kartu su mumis laukusių skrydis į Rygą buvo visai atšauktas, tokio paties likimo sulaukė ir skrydžiai į kitas šalis. Norintys skristi į Sankt Peterburgą su kitomis oro linijomis laukė tiek pat, kiek lietuviai, tad teigti, kad tik „Air Lituanicos“ skrydis buvo nekontroliuojamas – ne visiška tiesa. Kiek žinau, Vokietijoje ne tik Niunberge buvo prastos oro sąlygos: iš Diuseldorfo lėktuvai dėl rūko taip pat nekilo visomis kryptimis – Į Vilnių taip pat.

Skaičiau tą piktą tekstą ir galvojau: galbūt požiūris į situaciją priklauso nuo žmogaus dienos nuotaikos, gyvenimiškų patirčių ar tiesiog – charakterio savybių, bet aš, belaukdama informacijos apie lėktuvą ir skaitydama straipsnius apie tą dieną žuvusius Kazanėje, pažvelgusi į už lango košės tirštumo rūką, mielai laukiau prie kavinės staliuko nei skridau melsdamasi visiems dievams už laimingą nusileidimą.

Grįžimas 3 nakties nebuvo maloniausias mano gyvenimo įvykis (turint galvoje po kelių valandų be poilsio ir miego prasidėsiantį darbą), bet aš bent nusileidau, ko Kazanės keleiviai paskaityti nebegalės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (105)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (84)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...