Kodėl aš nedūstu

 (23)
Iš karto prisipažinsiu, kad pritariu prof. Tomo Venclovos straipsnyje „Aš dūstu“ išsakytiems raginimams Lietuvai sekti sokratiško liberalizmo pėdomis. Noriu matyti mūsų šalį tolerantiškesnę bei pakantesnę kitaminčiams. Nežiūrint to, susidaro įspūdis, jog prof. Venclova pervertina konkrečių istorinių asmenybių bei politinių sistemų svarbą. Dėl to gerbiamas autorius kiek klaidingai identifikuoja tariamai lietuviško uždarumo ir provincialumo šaknis ir pateikia ne visai adekvačią Lietuvos bei kitų postsovietinių šalių mentaliteto ypatumų analizę.
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Nors ankstesnes politinės sistemos, ypač sovietmetis, paliko daug pėdsakų Rytų ir Centrinėje Europoje, nederėtų iš jų kildinti dabartinių provincialumo ir ksenofobijos pasireiškimų regione. Šių ydų šaknys (skirtingai nei jų pasireiškimo formos) yra daug gilesnės nei vienokia ar kitokia politinė sistema ar ideologija. Smetoniškas nacionalizmas, kaip ir tuometinių JAV politikų propoguojama meksikiečių repatriacija ar rasinė diskriminacija, liudija, jog tai – bendražmogiški polinkiai, iš dalies suformuoti evoliucijos eigoje.

Priklausymas savai genčiai ir atsargumas svetimų atžvilgiu kažkada garantavo mūsų protėvių išlikimą bei giminės tąsą. Užtenka peržiūrėti keletą laidų apie šimpanzių elgseną ir jų konfliktus, kad užčiuoptume dar ganėtinai nerafinuotos ir primityvios ksenofobijos giją, vedančią toli į praeitį. Socialinė evoliucija skatina mus praplėsti mąstymo horizontus, tačiau mumyse vis dar alsuoja urvinis žmogus. Jis tarsi mūsų status quo, nuo kurio atsispiriame žengdami civilizuotumo link.
Dar 1970 m. socialinės psichologijos prof. Henris Tajfelis pastebėjo, jog žmonės linkę rodyti palankumą savo grupės nariams ir tuo pačiu diskriminuoti kitus. Netgi kai grupės suskirstomos monetos išmetimo ar kokiu kitu atsitiktiniu būdu, targrupiniai diskriminacijos požymiai ilgai netrunka pasireikšti. Tai galioja tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Mes tarsi užprogramuoti evoliucijos nepasitikėti ir saugotis „svetimų“, nesvarbu kokiais kriterijais juos apibrėžtume. Kadangi šališkumas neįmanomas be tam tikrų diskriminacijos formų, belieka tikėtis, jog žmonija sugebės ilgainiui suvaldyti pačius negatyviausius jos pasireiškimus.

Tolerancijos reikia mokytis. Tai nėra įgimtas bruožas. Būtent todėl aš nedūstu Lietuvoje, nes panašias problemas matau visame margame pasaulyje.
Ainius Lašas

Nors Vakarų Europa ir JAV gal kiek daugiau pažengusi sokratiško liberalizmo keliu nei Lietuva, jų progresas išlieka ganėtinai nevienodas ir gležnas. Pavyzdžių apstu. Pradėsiu nuo JAV, nes šią šalį ir jos žmonių mentalitetą pažįstu net tik iš knygų, bet ir iš asmeninės patirties. Vien ko vertas prezidento George’o W. Busho dviejų kadencijų laikotarpis! Netgi sunkiausiais karo Irake laikais Busho politiką ištikimai rėmė vos ne trečdalis amerikiečių. Beje, ką žmonės mąstė balsuodami už jį antrą kartą? Apie tai galima daugiau sužinoti išvykus už Amerikos didmiesčių ribų.

Iki šiolei mane apima šiurpuliai, kai važinėdamas po kai kurias pietines valstijas matau pagarbiai plevėsuojančias konfederatų vėliavas. Kokia praeitimi jie taip didžiuojasi? Kita vertus, kai sužinai, kad dauguma amerikiečių niekada nėra išvykę toliau nei Kanada ar Bahos pusiasalis Meksikos šiaurėje (anksčiau ten važiuojant nereikėjo turėti paso), tai šie amerikietiško provincialumo ypatumai tampa kiek aiškesni.

Vakarų Europoje taip pat gausu ksenofobijos ir provincialumo apraiškų. Apklausos liudija, kad jei šiandien Prancūzijoje, Austrijoje ar Vokietijoje įvyktų referendumai dėl Turkijos narystės Europos Sąjungoje, aiškiai laimėtų narystės priešininkai. Čia derėtų pastebėti, kad Rytų bei Centrinės Europos narystę irgi rėmė vos trečdalis vokiečių ir prancūzų, kai plėtros procesas artėjo prie pabaigos. Savo nuomonę apie tolesnę Europos Sąjungos plėtrą ir konsolidaciją gana aiškiai išsakė tie patys prancūzai ir olandai, referendumuose atmetę Lisabonos sutartį. Dar galima paminėti ir įspūdingas ultradešiniųjų jėgų pergales, pavyzdžiui, Olandijoje ar Austrijoje. Vien šie keli pavyzdžiai aiškiai parodo sokratiško liberalizmo gležnumą Europoje.

Galbūt klystu, tačiau nematau Rusijoje didesnių poslinkių. Taip, tam tikri destalinizacijos procesai vyksta, tačiau jų vietoje ateina ne sokratiškas liberalizmas, o ganėtinai siaurakaktis nacionalizmas.
Ainius Lašas

Sovietinių ekscesų neišgyveno ir Japonija, tačiau jos ksenofobiškumo išraiškų pačiam teko girdėti Tokijuje prie Pietų Korėjos ambasados. Čia savaitgaliais mėgsta suvažiuoti ultradešniųjų atstovai ir per garsiakalbius piktintis svetimšaliais bei šlovinti tarpukario šalies galią. Nors Japonijoje gyvena vos 1,5 proc. etninių mažumų (ir tik 0,5 proc. korėjiečių), besiklausant radikalų, kuriuos remia ir gausus būrys konservatyvių politikų, susidaro įspūdis, jog japonų šalyje beveik mažuma.

Institucionalizuota japonių moterų diskriminacija – atskira tema, kuriai čia vystyti neužtenka vietos.
Visais šiais pavyzdžiais nesiekiu kažkaip pateisinti lietuviško provincialumo apraiškų, bet noriu dar kartą pabrėžti, jog tai – ne tiek lietuviškos, kiek bendražmogiškos problemos. Tolerancija ir pakantumas prasideda šeimoje. Jei vaikai auga intelektualiai skurdžioje ir ksenofobiškoje aplinkoje, jie sugeria tuos bruožus tarsi kempinės. Tolerancijos reikia mokytis. Tai nėra įgimtas bruožas. Būtent todėl aš nedūstu Lietuvoje, nes panašias problemas matau visame margame pasaulyje. Tą patį galima pasakyti ir apie visą postsovietinę erdvę. Tad profesoriaus griežtą kritiką Lietuvos atžvilgiu vertinu kaip jo meilės ir rūpesčio savo gimtine išraišką.

Nesutinku ir su prof. Venclovos gana optimistišku požiūriu į Rusiją. Galbūt klystu, tačiau nematau Rusijoje didesnių poslinkių. Taip, tam tikri destalinizacijos procesai vyksta, tačiau jų vietoje ateina ne sokratiškas liberalizmas, o ganėtinai siaurakaktis nacionalizmas. Užtenka atidžiau panagrinėti Kremliaus politiką mažumų atžvilgiu ar jų veiksmus kaimynystėje ir tampa aišku, kad kol kas Rusijos politinis elitas nepasiruošęs žengti liberalizmo keliu. Tai nereiškia, jog Lietuva turėtų kažkaip demonizuoti Rusiją ar nusispjauti į dvišalio istorinio susitaikymo siekius. Tačiau Kremliaus politika nekelia labai didelio optimizmo ar pasitikėjimo.

Pabaigai perpasakosiu vieno pažįstamo sociologo nuotykį Nigeryje, susijusį su mūsų diskutuojama tema. Šalies šiaurėje jis susipažino ir susidraugavo su kiek šviesesnės spalvos juodaodžiu vyriškiu. Vieną dieną jie dviese diskutavo apie nesutarimus tarp pietų Nigeryje gyvenančių tamsesnės odos žemdirbių ir šiaurėje susikoncentravusių šiek tiek šviesesnės odos gyvulių augintojų. Vyriškis paaiškino, jog Nigerio pietuose gyvena tinginiai, veltėdžiai ir todėl sunku šiauriečiams su jais taikiai sugyventi. O po to, atsisukęs į tipiškos prancūziškos išvaizdos sociologą, juodaodis draugas pareiškė: „mes, baltieji, privalome laikytis drauge!“ 

Ši istorija man visada primena, jog žmonės linkę diskriminuoti ir susieti save grupiniais ryšiais, net kai tam nėra objektyvaus pagrindo. Iškilus poreikiui, jis tiesiog išrandamas, nes taip paprasčiau orientuotis mūsų daugialypiame pasaulyje. Mes – lietuviai, lenkai, amerikiečiai, japonai,… – dažnai tingime gilintis į niuansus ir pasitenkiname paviršutiniškais atsakymais bei stereotipais, suteikdami politikams galimybę manipuliuoti mūsų primityviais instinktais.

Kritinis mąstymas yra vienintelis priešnuodis šiam fenomenui. Kažkada amerikiečių žurnalistas H.L. Menckenas taikliai pastebėjo, kad žmogaus civilizuotumo rodiklis yra proporcingas ne jo pasiryžimui tikėti, bet jo pasiryžimui abejoti arba, kitaip tariant, kritiškai mąstyti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (77)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (81)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...