Tikiu, kad daug kas pakrypo į gerą nuo tų senų laikų ir tai teikia vilties. Tačiau vis tik skelbimų apie gyventojų iniciatyvas Vilniuje, išskyrus Šnipiškes, apie tokius dalykus nesu mačiusi iki šiol.
Be abejo, daug ką galima rasti interneto erdvėje. Bet toks pats skelbimas kaimynystėje, kuriame būtų pranešama apie būtent toje erdvėje svarbų renginį, gali pasiekti žmones, kurie ribotai naudojasi internetu, pavyzdžiui, vyresnius arba tuos, kurie dar tik besimoko lietuvių kalbos, atvykėlius. Tai galėtų būti tiesiog jūsų artimesni ar toliau gyvenantys kaimynai, kuriems nešovė į galvą ieškoti skelbimo apie istorijų pasakojimo vakarą, šaškių turnyrą, ar susirinkimą nuomonių pasidalinimui apie, tarkime, pabėgėlius. Na, o kurgi dar skelbimai apie tai, kad kažkas norėtų pasiskolinti grąžtą? Apie jogos kursus? Kad reikia bosistės pankroko grupei? O galiausiai apie tai, kad vyksta darbiečių ar žaliųjų, kairiųjų ar konservatorių susitikimas?
Tąkart sužinojau, kad Kultūros ministerijoje yra paslaptinga skelbimų lenta, kurią žino tos, kurios ten kabina skelbimus. Viena kabintoja man paporino, kad nebuvo lengva pakabinti ten aktualų skelbimą apie renginį, nes budintis tikino, kad nėra vietos. Lenta buvo užimta seniai praėjusių renginių skelbimais.
Kodėl aš čia apie skelbimus? Mano įsitikinimu, sveika visuomenė pasireiškia ne tiek ekonomikos augimo vardikliais, kiek socialinio audinio gyvybingumu. Socialinis audinys – tai ryšiai tarp žmonių, kurie dalinasi tą pačią erdvę, pradedant nuo kaimynystės ir baigiant valstybės mastu. Jei ryšiai tarp žmonių formuojasi tik komerciškai, ar per centrinius komunikacijos kanalus (televizijos ir radijo) – kažkas negerai. Tokia visuomenė linkusi susvetimėti, ja lengva manipuliuoti tiek komerciškai, tiek politiškai.
Turiu nuogąstavimą, kad Lietuvoje jau yra nutikę taip, kaip ir daugelyje sukomercintų vakarų industrinių valstybių, kurios pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje buvo pagrindiniai sektini pavyzdžiai. Tai, kad Vakarų industrinės valstybės dabar kovoja su terorizmu yra ne tik kolonialistinių karų pasekmė, bet ir nevykęs „socialinis audinys“, į kurį kitataučiams nepavyko integruotis. Lietuvoje sunkiai pavyksta integruotis patiems „čiabuviams“. Ir klausimas kyla, ar kažką galima dėl to padaryti?
Skelbimai – tai tik išraiška fakto, kad žmonės visuomenėje drauge veikia kažką, kas nėra numatyta nei valstybės, nei pardavėjų. Jei pilietiškų skelbimų nėra, tai gali reikšti, kad jų nėra kur iškabinti. Arba/ir kad iniciatyvų nėra, kad žmonės kaimynystėse tarpusavyje bendrauja tik tiek, kiek iš jų tikisi vietinė ir valstybinė valdžia (pavyzdžiui, nenusikalsti įstatymams), bet ne daugiau. Lietuvoje buvo įdėta nemažai pastangų, kad būtų įkurti pilietinės visuomenės institutai, tačiau, kiek buvo pastangų tiesiog (...) įteisinti skelbimų kabinimą ant sienų?
Tai, kad Euskalerijoje visur mirga skelbimai, rodo, kad visuomenės žmonės bendrauja, buriasi įvairiausiais būdais ir reiškiasi nepriklausomomis iniciatyvomis. Kartą per savaitę daugybė baskų eina gaminti maisto su draugais į savo susikurtas mažas ir vietines kulinarijos asociacijas. Daugybė baskų kiekvieną vasarą priima atostogoms vaikus iš Ukrainos (tęsiama tradicija nuo Černobylio avarijos) ir Somalio. Kiekvieną savaitgalį baskai susitinka ekskursijoms po apylinkes, kartais į ilgą žygį tam, kad Baskai galėtų atstovauti save, o ne Ispaniją ar Prancūziją tarptautinėse sporto žaidynėse. Galbūt dabar jau yra susirinkimas su tikslu įkalbėti „Eurovizijos“ rengėjus, kad leistų plėvesuoti ir baskų vėliavai? O, beje, baskai, tai tiesiog tie, kurie gyvena Euskalerijoje. Esu sutikus juodų baskų senegaliečių.
Tikiu, kad Lietuvoje yra daugybė pilietinių iniciatyvų. Bet jų galėtų būti dar daugiau, jei būtų dar daugiau galimybių iškabinti pilietinius skelbimus. Pabandykite įrengti savo kaimynystėje pilietinių skelbimų lentą ir stebėkite, kas bus!
Pirmąją rašinio dalį galite perskaityti čia. Trečiąją – čia.
Evelinos Taunytės paskyrą apie baskus feisbuke galite rasti čia.