Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Baskų krašto? (II dalis)

Lyginant su mumis iki šiol baskai atrodo tikri nevykėliai, kadangi Lietuva – nepriklausoma, trys milijonai kalbantys ir kalbančios lietuvių kalba, o jie – ne. Tai, vis tik, ko gi galima būtų iš jų išmokti?

Frontonas, bendruomenių infrastruktūra, arba dengtos viešos erdvės

Kiekviename, kad ir labai mažame, kaime baskų krašte yra frontonas. Frontono istorija prasidėjo nuo to, kad kaimo jaunimėlis pradėjo mėtyti kamuolį į bažnyčios sieną. Kunigas neužsirūstino, o kaimo bendruomenė nusprendė padengti tą erdvę stogu, kad žaisti galima būtų ir lietui lyjant. Taip išsivystė baskų nacionalinis sportas – baskų pelota (gana sunkus teniso dydžio kamuolys mėtomas pagal tam tikras taisykles į sieną ranka, specialiom rankinėm arba raketėm, pagaunamas ir atmušamas). O frontonas tapo tikra baskų institucija. Jei kaime yra bent 4 namai, bus ir frontonas.

Baskų krašte lyja ne mažiau nei Lietuvoje, bet žmonėms nereikia buriuotis apsipirkimo centruose ar bažnyčiose (tik tiek man šauna į galvą, jei galvoju apie dengtas viešas erdves didesniems spontaniškiems sambūriams Lietuvoje). Jie gali burtis frontonuose. Taip gali puikiai vykti kaimo šventės ir įvairiausi renginiai, apjungiantys bendruomenės narius nuo jauniausių iki seniausių. Frontonas tapo baskų visuomenės branduoliu, savotiška graikiškos „agoros“ versija.

Nors Lietuvoje krepšinis yra tarsi pasididžiavimo vertas tautinis sportas, o lietuvių tauta – krepšinio tauta, išties nėra paprasta rasti krepšinio krepšį, kuris nestovėtų apsuptas pastatytų automobilių, arba nevisiem ekonomiškai prieinamoje sporto salėje. Ne, aš ne apie tai, kad iš tūlo reikėtų padaryti krepšininką. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį į savotišką neadekvatumą Lietuvoje. Jei jau Lietuvoje krepšinis yra pripažintas nacionaliniu sportu, tegu būna progos ir kiekvienam viešoje erdvėje krepšinį pažaisti ir galbūt tapti ateities žvaigžde. Nesu tikra, kiek daug yra dengtų lauko sporto aikštelių Lietuvoje, bet manau, kad tikrai ne tiek, kiek baskų krašte.

Pasižiūrėjus į baskų frontoną, argumentas, kad Lietuvoje žmonės mažiau bendrauja tarpusavyje ir yra šalti savižudžiai dėl klimatinių sąlygų, tarsi nelabai galioja. Baskų krašte irgi šalta ir lyja. Apie savižudžius čia negirdėti, bendruomenė stipri, kaimynai teiraujasi vieni apie kitus ir dar skolina prireikus vieni kitiems druskos. Jei ne vietinėje smuklėje, kur rasi nuo seniausio iki jauniausio, baskai susitinka frontone.

Nors galim didžiuotis nepriklausomybe, kitaip nei baskai, deja, dar daugelyje vietų negalim didžiuotis bendruomenės stiprumu (galim, aišku, džiaugtis tomis, kurios yra). Galbūt paprasčiausios tinkamos infrastruktūros nebuvimas tam daro įtakos?

„Bet gi mes puikiai suremontavome mūsų aikštę ir vistiek žmonės į ją neina!“ – teko girdėti tokį pasisakymą iš kažkurio Lietuvos miestelio savivaldybės. Tuščios miestelių aikštės Lietuvoje, suremontuotos pagal serijinį euroremonto modelį iš europinių pinigų, byloja, kad galbūt ne pinigų trūksta Lietuvoje, o komunikacijos tarp savivaldybių ir bendruomenių. Lietuvoje dar neįprasta paklausti bendruomenės žmonių, nuo jauno iki seno, o ko gi jiems reikėtų, bet būtent tokio paklausimo reikėtų, kad atsirastų bendra viešos erdvės vizija, kuri būtų bendrai ir universaliai naudojama įvairių kartų žmonių.

Teigiu, kad bendruomenė prasideda nuo sumuštinių dalinimosi ir kamuolio vaikymo viešoje erdvėje. Tai, kad baskai turi tokių erdvių ir moka jas puikiai panaudoti, stiprina jų bendruomenės jausmą ir veiklą, kuri yra tarsi pamatas jų ateities vizijai.

Kas turėtų nutikti Lietuvoje, kad atsirastų praktiška ir universali infrastruktūra, kur bendruomenės žmonės turėtų kur burtis? Ką manote Jūs?

Prašau komentuoti TIK konstruktyviais ir mandagiais komentarais, kaip įrodymą, kad nesame beviltiška tauta.

Pirmąją rašinio dalį galite perskaityti čia. Trečiąją rašinio dalį galite perskaityti čia.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Evelinos Taunytės paskyrą apie baskus feisbuke galite rasti čia.