Visai nieko nesinori kaltinti, bet deja, šiuo atveju tylėjimas iš tam tikrų žmonių pusės skaudina labiau nei svaidomos strėlės iš visuomenės. Kaip jau supratote, bandysiu kreiptis į mūsų šalies vadovę, gerbiamą Dalią Grybauskaitę, norėdamas pagaliau tarti žodį liečiantį tiek asmeniškai mane, tiek visą LGBT bendruomenę. Nors Dalia Grybauskaitė jau perrinkta antrai kadencijai, per jos buvimo valdžioje metus mes neišgirdome jokio palaikymo iš jos, kaip šalies vadovės, pusės. Kyla tam tikras atotrūkis nuo prezidentės kalbų ir realybės, kuomet kalbama apie kovą už laisvę, vienybę, ypač šiuo dramatišku laikotarpiu, kai bendrumas turėtų būti didžiausias prioritetas, iš kurio kyla valstybės stiprybė, tačiau žmonės yra atskirti netolerancijos ir pykčio barjeru.
Vienybės nėra ir tikrai nebus, jei gerbiama prezidentė ir toliau neišsakys aiškios savo pozicijos seksualinių mažumų klausimu. Viešumoje esantis žmogus turi prisiimti atsakomybę edukuoti visuomenę, nebijoti to daryti, nesvarbu, kad dėl to galėtų smukti populiarumas, juolab, šiuo atveju, populiarumas neturėtų būti prioritetas, kadangi trečiai kadencijai prezidentė negalės būti perrinkta. Taigi kaip man stovėti petys į petį su lietuviu, nepasiduodant aplinkinėms grėsmėms, kai galbūt greta esantis lietuvis manęs nekenčia labiau, nei aplinkinių agresorių?
Dar vienas įdomus reiškinys yra mūsų prezidentės, o kartu ir mūsų visuomenės, nes valdžia turėtų būti tautos veidas, labai neigiamas požiūris į mūsų rytų kaimynę, nenoras su ja turėti panašumų, išryškinant labai vakarietišką požiūrį, nors didžioji visuomenės dalis yra tokio paties mentaliteto kaip ir kaimyninės valstybės piliečių.
Žmogaus teisių ignoravimas, viduramžius primenantis mąstymas tam tikrais klausimais yra mūsų panašumai. Kai Vakarai ir toliau progresuoja seksualinių mažumų probleminių klausimų sprendimu, mes šį progresą imituojame, neigdami šias problemas. Žinoma, nėra problemos – nėra ką spręsti ir tobulėti. Reikia suprasti, kad mūsų visų neveiklumas kenkia ne tik tarpusavio santykiams, bet ir santykiams su išoriniu pasauliu. Kaip ir prieš daugiau nei tūkstantmetį, kai po pasaulį pirmą kartą pasklido Lietuvos vardas kaip pagonių, tamsuolių, nužudžiusių vienuolį ir arkivyskupą šventąjį Brunoną, taip ir dabar mes savo šalies vardą siejame su netolerancija ir kitokio žmogaus niekinimu. (...).
Taigi ar nederėtų užsiimti ne tik pseudo-progresu, bet ir realiais veiksmais, kad pasaulis mus matytų ne kaip laukinius, o gerbiančius žmogų? Gerai, nuo vakarietiškų standartų grįžkime čia, kur, atrodome neiškrentantys iš konteksto. Bet ar tikrai? Mes, kaip tikri lietuviai, labai save mėgstame lyginti su kaimynais, na, o viena iš mūsų kaimynių yra sesutė Latvija, kurios istorijos vingiai yra labai panašūs į mūsiškius. Tai reikia paminėti, norint išvengti nuolatinio savęs teisinimo, prisidengiant okupacijomis ir sunkia praeitimi.
Gaila, bet Latvija ne tik pirmesnė įžengė į euro zoną, bet sukūrė ir geresnę terpę žmogaus savęs atskleidimo požiūriu, subrandino, o savo veiksmais ir toliau brandina draugišką ir atvirą visuomenę. Tai puikiai iliustruoja Latvijos užsienio reikalų ministro E.Rinkevičius viešas prisipažinimas, kad jis yra gėjus ir, žinoma, nuostabūs Lietuvos aukštų žmonių pasisakymai, jog esą E.Rinkevičius turėjęs apie tai pasisakyti prieš jį skiriant ministru, lyg tai turėtų kažkokį poveikį jo mąstymui ar darbams! Šių žodžių autorė yra ne tik nepakeičiama oratorė, bet ir puiki viešosios nuomonės formuotoja, savo pasisakymais nustumianti pažangą ir moralines vertybes į dar tolimesnę kertelę.
Dar galėčiau paminėti ir Estijos, ir Lenkijos nepalyginamą progresą šiuo klausimu, bet esmė vis tiek išlieka aiški – mes atsiliekame ne tik nuo Vakarų, bet pažangos prasme pradedame atitolti ir nuo kaimynių. Taigi tik nuo mūsų priklauso, ar mes ir toliau norime būti susiskaldę, neatviri, o tuo pačiu ir silpni, ar dar vis bandysime spėti į dėl neveiksnumo tolstantį Vakarų pasaulį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!