Knygų mugė – su 40 eurų kišenėje: ką nusipirkau ir pamačiau

 (19)
Dažnai mėgstama tokio pobūdžio straipsnius pradėti žvilgsniu į praeitį ir asmeninius išgyvenimus. Lyg ir logiška, nes tai daro straipsnį intymesnį, o kartu ir atviresnį skaitytojui, ypač jei jam prie širdies subtili estetika. Toks bus ir mano straipsnis - atviras, intymus ir vis dėlto viešas. Pasidalinsiu itin subjektyviomis mintimis, kurias brandinau lankydamasis knygų mugės renginiuose.
© Organizatorių nuotr.

Čia nerasite daug negatyvios kritikos, nes renginiuose (tarytum Leonido Donskio ar Egidijaus Aleksandravičiaus veikaluose) ieškojau širdį glostančios estetikos ir intelektualinio žaismo, pagardinto knygų sau ir draugui, kurio gimtadienį netrukus švęsiu.

Žmonės gali patekti nemokamai

Vienas iš būdų patekti į Vilniaus knygų mugę nemokamai yra sekmadienį apsirengti personažu. Vyriškos lyties lankytojui turiu pasiūlymą apsivilkti gerą kostiumą ir pretenduoti į Džeimso Bondo vaidmenį. Daug lėšų nereikalauja, o ir mugėje atrodysite žaviai. Sutaupytus pinigus galėsite skirti pirkiniams. Moteriai rekomenduočiau įsikūnyti į kurią nors meilės romanų veikėją. Jos apranga daug fantazijos nereikalauja, o ir kritikuoti jus bus sunku.

Knygas keičia renginiai

Mano akimis, vyksta knygos mugės specifikos kaita. Pirmą kartą knygų mugėje lankiausi 2011 m. ir tai buvo vieni iš nuostabiausių prisiminimų mano gyvenime. Viena vertus, turėjau galimybę pirmą kartą gyvenime savo rankose laikyti knygą, kurioje būta ir mano apysakos, ir antroji vieta „Baltų lankų“ rengtame detektyvo konkurse glostė širdį. Tačiau buvo ir kita renginio pusė. Būdamas užkietėjęs bibliofilas ir šiaip pakvaišęs dėl knygų jaučiausi nuostabiai apsuptas daugybės knygų ir puikių akcijų.

Deja, šiandien kainų skirtumai tarp knygų, parduodamų su nuolaidomis knygynuose, ir knygų mugėje nebėra tokie dideli, o dažnu atveju ir nepastebimi. Žinoma, tai nereiškia, kad negalima aptikti vieno ar kito perliuko, kuriuos aptarsiu kiek vėliau. Galų gale galima pamėginti derėtis (bent jau man derybos atnešė naudos). Vis dėlto tenka pripažinti, kad palyginti nemažos kainos, ypač knygų anglų kalba, kuriomis prekiaujama Oksfordo stende, verčia dairytis į renginius ir pristatymus labiau nei į parduodamas knygas.

Knygų mugė – su 40 eurų kišenėje: ką nusipirkau ir pamačiau
© DELFI / Tomas Vinickas

Mano krepšelis

Norint išsirinkti gerą knygą, svarbiausia yra žinoti, ko nori. Banalus iki „nuprotėjimo“ patarimas. Visgi man jis pasiteisino. Žinojau, kad noriu palyginti ne itin brangių, nes knygos kaina negalėjo viršyti 20 eurų, bet gerų kūrinių. Iš viso turėjau 40 eurų. Anksčiau tai buvo nemaži pinigai, tačiau dabar - daug mažesni. Be kita ko, norėjau ir įsigyti dovaną draugui, o gal net kelias. Taigi pradėjau ieškoti kūrinio, kuris aiškiai iliustruotų knygų mugės idėją. Vargu, ar yra bent vienas darbas, priartėjęs arčiau šio tikslo, nei Deivido Sušė knyga „Puaro ir aš“. „Tyto Albos“ stende galima ją įsigyti už 5 eurus, tiek pat ji kainuoja ir leidyklos internetinėje svetainėje.

Puaro man visuomet buvo elegancijos, proto ir gero skonio įsikūnijimas, o ir autoriaus šaknys glūdi Lietuvoje, Žemaitijoje. Verta atkreipti dėmesį, kad ten pat yra pardavinėjamas ir profesorių Alvydo Jokubaičio bei Raimundo Lopatos veikalas „Lietuva kaip problema“, kurio kaina viso labo yra 2 eurai. Nuoširdžiai rekomenduoju tiems, kuriems politika kelia smalsumą, o ne tik šleikštulį. Grįžtant prie idėjos rinktis knygas pagal mugės temą, situaciją sunkino ir tai, kad reikėjo kažko, kas patrauktų ir mano močiutės bei mamos dėmesį. Šitaip mano žvilgsnį atkreipė istoriniai veikalai.

Argi ne istorinės asmenybės dažnai yra tie autoriaus plunksnos belaukiantys personažai? Taigi nuėjau prie leidyklos „Versus Aureus“, kuri tikrai pasižymi kokybiškos literatūros leidimu, ir išsirinkau Ingridos Jakubavičienės knygą „Seserys“, pasirodžiusią dar 2014 m., - sumokėjau šiek tiek pigiau nei internete (7 €) - bei naujausią jos veikalą „Duetas“ už 10 eurų. Kaina internete tokia pati, tačiau pavyko dovanų išsiderėti veikalą „Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Europoje po 1989 m.“.

Šioje vietoje sutinku dėl dviejų dalykų. Minėtoji knyga patrauks tikrai ne kiekvieną skaitytoją, o ir dovaną gavau, nes dar pirkau Laimos Bucevičiūtės „LDK XV–XVI a.: valstybės erdvės ir jos sienų samprata“ už 8 eurus. Man, kaip politologui, tai patraukli ir įdomi knyga.

Nors ir esu dešinysis, turiu pripažinti, kad maloniai nustebino kairiąją literatūrą leidžianti leidykla „Kitos knygos“. Jų stende ekonomikos Nobelio premijos laureato Paul Krugmano knygą „Įveikime ekonominę depresiją“ įsigijau už 2 eurus. Kairysis intelektualas gali prisirinkti ir daug daugiau veikalų. Galiausiai lėšas padėjo taupyti ir bukinistų pasažo stebėjimas. Kai kurios knygos buvo beveik kaip naujos, tačiau nuo parduodamų tų pačių knygų pagrindinėje salėje kaina skyrėsi kelis kartus.

Apskritai rekomenduoju pradėti būtent nuo šios erdvės. Ne tik dėl mažesnių kainų ar fakto, kad geriausi darbai gali būti išpirkti, bet ir dėl to, kad naujos knygos mums pasako, kas mes esame. Juk leidyboje veikia visi ekonominiai dėsniai, o senesnė literatūra leidžia pažinti ne tik save, bet ir buvusius knygų savininkus. Tai tikrai žavios ir vertos dėmesio pamokos.

Knygų mugė – su 40 eurų kišenėje: ką nusipirkau ir pamačiau
© DELFI / Tomas Vinickas

Kelionė į Mėnulį per 5.2 salę

Nuoširdžiai apgailestauju, tačiau negaliu patvirtinti, kad Mariaus Abramavičiaus fotografinės knygos „Iranas - kita mėnulio pusė“ pristatymas mane nuskraidino į Mėnulį ir antrąją jo pusę, bet tai neatėmė galimybės mėgautis meistrišku autoriaus gebėjimu pasakoti apie mums menkai pažįstamą kraštą. Ir ši pažinimo stoka neturėtų stebinti - Irano valstybė menkai pažįstama tiek mums, tiek ir kitoms pasaulio tautoms. Joje gausu mažų miestelių ir kaimų, kuriuose Marius Abramavičius buvo pirmasis kada nors apskritai viešėjęs užsienietis, o kiek dar jų liko neaplankyta. Tai stebino žmones, bet anaiptol negąsdino.

Autorius pastebi: „Iraniečiai buvo itin svetingi ir net ir nemokėdamas kalbos galėjai su jais užmegzti ryšį gestų kalba. Tuoj kviečia į namus, vaišina arbata.“ Visas šis atvirumas bei šiluma stebino ir žavėjo. Vaizdas atrodo tikrai paradoksalus, kai palygini su mumis pačiais, besislepiančiais už užrakintų durų, nors ir laikome save laisva tauta. Minčių sukėlė ir tokie netikėti rakursai kaip musulmoniška erotika. Bent jau man ji siedavosi su pilvo šokiu, tačiau autorius atskleidė ir kitą jos pusę, pavyzdžiui, paslėptą moters kūną keliautojas prilygino palapinei. Rytietė niekada neslepia akių ir tai labai koncentruoja žvilgsnį, kuris kartais gali vilioti labiau už visas iškirptes. Skamba logiškai, bet tai tikrai nėra mintis, kuri kiltų intuityviai.

Broniaus Kemeklio-Keršto istorija

Lankydamasis knygų Vilniaus knygų mugėje, visuomet apsilankau Gen. J. Žemaičio karo akademijos renginiuose. Visų pirma dėl jų tikslingo ir nuoseklaus darbo, leidžiant patriotinę literatūrą. Lietuvos karininkija yra itin šviesi ir dažnai nepakankamai vertinama visuomenės dalis. Šįkart buvo pristatoma Broniaus Kemeklio- Keršto knyga „Nesipriešinti genocidui negalėjome: eilinio partizano istorija.“

Tai knyga apie jauno, vos dvidešimtmetį perkopusio žmogaus, išėjusio ginti tėvynės ir kartu atkeršyti už išžudytą šeimą, apsisprendimą. Neslėpsiu, kad būdamas partizano palikuonis neretai balansuoju ties verkimo riba, klausydamasis istorijų apie šiuos žmones. Paprastus, neretai suklaidintus NKVD manipuliacijų, bet mėginusius pasipriešinti karius. Ne visi verti partizano vardo. Dar blogiau, kad dalies veikėjų priskyrimas partizanams žemina ir diskredituoja pačią pasipriešinimo kovą, tačiau Bronių Kemeklį-Kerštą galime laikyti pavyzdiniu partizanu.

Majoras Gintautas Jakštys teigia: „Bronius Kemeklis-Kerštas pragyveno gyvenimą kaip doras žmogus. Žinoti, kad pragyvenai gyvenimą dorai, yra didžiulė laimė ir pasiaukojimas. Apie partizanus dažnai rašoma jų neatsiklausus, pagal priešo paliktus archyvus. Ne budelio teisė yra pirma, o to, kuris ginasi.“ Nebėra ką ir pridurti.

Kaip praktikuojantis katalikas, negalėjau susilaikyti neapsilankęs vieno iš stipriausių Lietuvos krikščioniškų mąstytojų dr. Andriaus Navicko kūrybos plačiąja prasme ir naujojo veikalo „Mozaika“ pristatyme.

Reziumė

Manau, kad vėl sulauksime gausių kritinių straipsnių, kad mugė sustabarėjusi. Buvo matyti eilės prie kasų. Bet į knygų mugę reikia ateiti atvira širdimi jos renginiams ir kultūrinei erdvei. Būtent ten matai šimtus literatūrą mylinčių veidų.

Pats buvimas šių žmonių minioje jau yra pasakiška patirtis, o jeigu dar rasite sau patinkantį pristatymą, tada galėsite džiaugtis puikiu ir prasmingai praleistu savaitgaliu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (61)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (97)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (162)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.