Viršukalnė

Kas, Jūsų nuomone, yra pati aukščiausia mokyklos valdžia? Nekalbu apie vos gyvas kaimų, kaimelių mokyklas. Kaip menkiausią vienetą, pavyzdžiui, paimkime kokio nedidelio miestelio vidurinę mokyklą ar gimnaziją. Ar direktorius pats galingiausias? Formaliai taip, bet jo valdžia labiau veikia pedagogus, ne mokinius. Pavaduotojos? Taip pat ne. Mokyklos taryba? Panašiau, bet iki tiesos dar labai toli. Pats galingiausias mokyklose yra vadinamasis mokinių elito sluoksnis.

Dažnas skaitytojas turbūt įsivaizduoja, jog imsiu vardyti šio sluoksnio atstovų tėvų ar globėjų užimamas pareigas, uždirbamas algas, valdomus turtus. Deja, neimsiu. Patys turėtumėte suprasti, kad paprastų žmonių sūnūs ir dukros neturi galimybių priklausyti elito viršūnėms. Žemesniems, pagalbiniams elito sluoksniams – taip.

Raumenynas

Elito viršukalnė – turtingiausių, įtakingiausių tėvų vaikai. Tačiau jų gana mažai. Kaip atskira grupelė viršukalnės gyventojai yra bejėgiai. Štai todėl aplink viršukalnę automatiškai susiformuoja pagalbiniai sluoksniai, sudaryti iš varguolių, kaip pasakytų Saulius Poška, atžalų. Elito raumenis sudaro vietinis kontingentas – vaikinai, kurie gali be didelių moralinių dilemų panaudoti fizinę jėgą. Raumenyno ląstelės dažniausiai lavinasi (arba jau nebesilavina) kitose miestelio mokyklose, profesinio rengimo centruose ir panašiai. Esant reikalui elitas suteikia raumenynui tam tikrą informaciją. Pavyzdys - koks nors elitui neprijaučiantis jaunuolis ima rodyti dėmesį merginai, kuri taip pat kritusi į akį viršukalnės gyventojui. Raumenynas gauna įsakymą pasinaudojant fizinio poveikio priemonėmis neutralizuoti konkurentą.

Raumenynas atlieka purviniausius uždavinius. Skaitytojai klausia – o kas jiems už tai? Šlovės spinduliai, galimybė dalyvauti įvairiuose baliukuose, vakarėliuose, o kartais – tiesiog piniginė parama.

Viršukalnė neslepia savo ryšių su raumenynu. Netgi priešingai. Panaršykite „Facebook“ ar panašaus pobūdžio socialinius tinklapius. Rasite tikrai ne vieną keistą nuotrauką – jaunimo sueiga, fone šašlykų kepimo procesas ir vandens telkiniai, o svarbiausia – krūva raumenyno atstovų (su tam tikru požiūriu, kuris atsispindi net žvilgsnyje), tarp kurių – keletas visai intelektualiai, kultūringai atrodančių vaikinų ar merginų. Pozuoja. Demonstruoja savo balistines raketas.

Vasalai

Raumenynas naudoja fizinio poveikio priemones. Dažniausiai užtenka paprasto gatvinio bokso nelygiu jėgų santykiu ir jaunuolis, nesutinkantis su elito diktatu, pradeda keisti savo pažiūras. Bet ne visiems seniausio pasaulyje esperanto užtenka, kad suprastų elito galią. Vasalai – „nekilmingi“ vaikinai ir merginos, kurie elito užsakymu naudoja psichologinį terorą prieš nepaklusniuosius.

Ir vėl per Lietuvą ritasi žiniasklaidos vandenyno bangos: patyčios, netolerancija, savižudybės... Ką aš, moksleivis, pastebiu – dėl patyčių labiausiai kaltinami raumenyno atstovai. Bet juk patyčios – psichologinis teroras, tai ne raumenyno darbas.

Patyčias vykdo elitui prijaučiantis vasalų sluoksnis. Pasinaudodami šiais jaunais žmonėmis viršukalnės atstovai formuoja mokyklos bendruomenės (gal tiksliau – dauguomenės) nuomonę. Pavyzdys - viršukalnės piliečiui B nepatinka moksleivis A. B praneša savo vasalams – „A yra kažkoks įtartinas, svetimas žmogus. Galite jį diskriminuoti“. Vasalai su malonumu čiumpa pilietį A tvirtomis patyčių žnyplėmis ir murkdo jį į purvą. Šmeižtas, apkalbos, faktų klastojimas, reketas – tik pradžia ilgo metodų sąrašo.

Klausiate, kokį vaidmenį patyčiose vaidina raumenynas? Prievaizdo vaidmenį. Kietieji vaikinai prižiūri, kad procesas vyktų sklandžiai. Patys dažniausiai stebi visa tai iš šalies. Kartais net „dorais“ liudininkais tampa. Nemalonę užsitraukę jaunuoliai galėtų pasipriešinti savo darbą atliekantiems vasalams, bet nedrįsta – bijo, jog į konfliktą įsikiš smogiamoji elito jėga – raumenynas.

Ar visur taip blogai?

Šiuo straipsniu norėjau pasakyti, kad patyčių šaknys slypi daug giliau, negu įprasta manyti. Ne peštukų hiperaktyvumas ar aukų silpnumas yra pagrindinės priežastys. Žinoma, yra ir „paprastų patyčių“ modelių, kai procesą lemią šie veiksniai, bet, mano nuomone, tai tik pavieniai atvejai. Didžioji dalis patyčių įvyksta dėl daug painesnių priežasčių.

Turbūt daugelis skaitytojų mano, kad tokių sudėtingų, išlavintų mokyklinės oligarchijos sistemų dar niekur nėra. Tikėkimės. Visgi visi turbūt sutiks, kad vienokių ar kitokių užuomazgų, panašių į tai, yra. Ir tai nieko keisto, nes bendrojo lavinimo įstaigos yra būtent ta vieta, kur atsiskleidžia ryškiausi socialiniai skirtumai tarp žmonių.

Kovojant su problema reikia kovoti su jos priežastimi, o ne pasekmėmis. Nesiūlau jokių sprendimo būdų, kaip būtų galima švelninti santykius tarp elitinių moksleivių ir užribyje esančių jų bendramokslių. Tiesiog noriu pasakyti, kad norint gydyti Lietuvos mokyklas nuo patyčių ligos reikia į viską žvelgti daug giliau. Manau, kad žmonės, bandantys spręsti patyčių problemą, nuolat pražiūri tai. Nubaudžiamos tik pačios apatinės „grandys“, o patyčių priežastis - elitiniai moksleiviai (turbūt visi supranta, kad minimų moksleivių prestižą ne mokslo rezultatai lemia) - lieka nepaliesti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!