Kita sidabrinio medalio pusė: kai laimėjimą temdo nekorektiški ir įžeidžiantys pasisakymai...

 (10)
Lietuvai iškovojus sidabro medalį Europos čempionate, laimėjimo džiaugsmą temdė nekorektiški, įžeidžiantys ar netgi akivaizdžiai rasistiniai kai kurių internautų pasisakymai, tokie kaip (kalba netaisyta): „jei ne tos prancūzų bezdžionės“, „niekaip nesuprantu Prancūzijoje gyvenančių afrikiečių, kodėl jie visi nori būti prancūzais?“, „idomu ar butu jie pateke i finala is viso, jei tai butu komanda sudaryta is baltaodziu prancuzu..?“ ir panašūs.
© DELFI / Tomas Vinickas

Kodėl Lietuvoje tiek daug neapykantos kitaip atrodantiems, kitaip mąstantiems, kita religija tikintiems, kitokį gyvenimo būdą propaguojantiems? Kodėl yra būtina savo neigiamas emocijas išlieti internete – erdvėje, kurioje galima likti (ar tikėtis likti) anonimais – ir išsakyti tai, ko nedrįstame sakyti garsiai, tête-à-tête (liet. akis į akį)?

Faktas, kad tik du Prancūzijos komandos žaidėjai - Charles Kahudi ir Tony Parker - yra gimę ne Prancūzijoje, komentatoriams turbūt yra ne tiek nežinomas, kiek neįdomus. Juk svarbiausia yra odos spalva, o juodaodis, priešingai nei iš bet kurio pasaulio krašto kilęs baltasis, niekada nebus laikomas tikru prancūzu. Ar manote, jog reakcijos būtų buvusios tokios pat, jei Prancūzijos komandą sudarytų krepšininkai, kilę iš Vokietijos, Šveicarijos ar Norvegijos? Tai greičiausiai neužkliūtų nei vienam, ir jų tautybė net nebūtų minima. Tačiau juodaodis daugelio lietuvių vis dar yra savaime siejamas su Afrika - nesvarbu, kad gal tai yra žmogus, gimęs ir augęs Europoje ar Amerikoje, ir niekad gyvenime nebuvęs juodajame žemyne. Vis dėlto, nepaisant visur juntamų globalizacijos apraiškų, stereotipai, siejantys odos spalvą su gimimo vieta, vis dar įsišakniję.

Įdomus pastebėjimas. Iš krepšinio persikėlus į futbolo aikštę, kitas juodaodis prancūzas susilaukia tūkstančio lietuvaičių plojimų. Vargu, ar toks pokytis gali būti nulemtas pačios sporto šakos. Tačiau būtent taip atsitiko kelios dienos po Europos krepšinio čempionato finalo, kai Serge Sitsofe Nyuiadzi savo įvarčiais atnešė pergalę Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubui. Tikriausiai ir dar vieną įvartį pridėjęs lenkas Kamil Biliński nesulaukė komentarų dėl savo tautybės ar pavardės rašybos - tik plojimų. Tądien.

Kitas pavyzdys. Prisimenate neseną istoriją, kai šokėjo ant ledo Deivido Stagniūno partnerė amerikietė Isabella Tobias siekė Lietuvos pilietybės, kad jie kaip pora galėtų dalyvauti olimpinėse žaidynėse? Tuomet nemaža dalis lietuvių buvo pasipiktinę Dalios Grybauskaitės sprendimu išimties tvarka nesuteikti pilietybės ir kaltino ją perspektyviai porai užkertant kelią siekti medalių ir tolesnių pergalių. Tačiau kokios diskusijos būtų kilusios, jeigu Isabella Tobias būtų buvusi afro-amerikietė? Ar gali juodaodė būti lietuve? Ką apskritai reiškia būti lietuviu - šviesią odos spalvą, kalbos mokėjimą, lietuviško paso turėjimą? O galbūt lietuviu gali būti bet kas – tol, kol tai veda pergalių link ir atitinka Lietuvos interesus, o sportininkų rezultatams suprastėjus, vėl prisimenama jų „rasė“ ir pasigirsta su ja susiję komentarai?

Ar tokio riboto ir išimtinai „balto“ mąstymo priežastis yra ta, kad lietuviai vis dar turi mažai asmeninių kontaktų su kitos „rasės” žmonėmis, o apie juos sprendžia vien skaitydami laikraščių antraštes ar klausydamiesi pažįstamų pasakojimų? Statistika rodo, jog apie trečdalis lietuvių niekada asmeniškai nėra susidūrę su migrantais, o didžioji dalis savo nuomonę formuoja žiniasklaidos pagalba, kuri, ne paslaptis, neretai vaikosi sensacijų ir yra linkusi pabrėžti neigiamus dalykus, sutirštindama spalvas ir naudodama skandalingas antraštes.

Kai tautybė būna minima išimtinai neigiamame kontekste, didžioji dalis visuomenės kitataučius pradeda tiesiogiai sieti su nusikalstama veikla, narkotikais, ar socialinėmis išmokomis, užmirštant, kad lietuvių tarpe lygiai taip pat yra dalis, kuri linkusi nusikalsti, bei dalis, kuri laikosi įstatymų.

Galiausiai kiek neigiamas požiūris juodaodžių atžvilgiu yra susijęs su kitomis nepakantumo formomis, tokiomis kaip netolerancija homoseksualams, neįgaliesiems, ar patyčiomis mokykloje? Etninių tyrimų centro pateikiami apklausų rezultatai rodo, kad nepalankiausiai vertinamos grupės yra romai, buvę kaliniai, homoseksualai bei asmenys su psichine negalia. Nors jiems klijuojamos etiketės yra visiškai skirtingos, tačiau rezultatas lieka toks pats - vengiama kitokių negu „aš pats ir mano draugai”.

Socialinę diskriminaciją, jei ji neperauga į konkrečius nusikaltimus ar įstatymų pažeidimus, dažnai būna sunku atpažinti. Pasitaiko atvejų, kai asmuo (dažniausiai atvykėlis iš šalių, kuriose žmogaus teisės gerbiamos dar mažiau negu Lietuvoje) net pats nesuvokia, kad prieš jį taikomi veiksmai yra diskriminaciniai, ir tuo labiau nežino, kaip nuo jų galėtų gintis. Bet tai jokiu būdu nesumenkina problemos masto, galbūt netgi atvirkščiai.

Netolerancijos problemą reikia spręsti kompleksiškai: siekiant permainų švietimo sektoriuje, informuojant kitataučius apie jų teises bei stiprinant jas ginančias institucijas. Tačiau, ko gero, vienas didžiausių iššūkių yra priversti visuomenę patikėti, kad tam tikras etiketes tautybei pridedantys, žeminantys ir diskriminuojantys komentarai ar mintys, nors ir nevirstantys veiksmais, negali būti toleruojami. Ir pradėti būtų geriausia nuo savęs: nenuleisti tokių kalbų negirdomis, nebūti abejingiems. Pasyvumas ir abejingumas netolerancijai irgi yra savotiškos pastarosios formos. Ar tikrai norime savo pilietinę visuomenę kurti ant tokių pamatų?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Susitikinėjau su „barakuda“ – ji mane išmokė svarbaus dalyko (140)

„Jei reiktų pasakyti, kad barakuda visada blogai, pasakyčiau, kad ne“, – ne vieną stebinančią mintį DELFI diskusijų skiltyje išsakė komentatorius „Konfucijus“. Perskaitęs atvirą vaikino istoriją „Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“, jis išdrįso viešai pasidalyti savo mintimis apie sutiktas moteris, kurioms labiausiai rūpėjo jo pinigai. Dalijamės jo diskusijų skiltyje paskelbtu pasakojimu ir kviečiame atsiųsti savąjį el.p. pilieciai@delfi.lt.

Jums neužtenka kelių šimtų eurų? Paskaičiuokit, kaip gyvename mes (204)

Minimalus poreikių krepšelis. Gražus pavadinimas. Skaičius 238, supriešinęs Lietuvą. Pensininkai įsižeidę, jiems per mažai. Nors tai yra 2/3 minimalios algos į rankas t.y. jei žmogus dirba už minimalią algą ir vienas augina 1 vaiką, jis gauna apie 335 eurus, t.y. jo šeima jau gauna mažiau nei tas poreikių krepšelis, jei atlyginimą dalintume perpus. Tas pats, jei du asmenys dirba ir augina 2 vaikus (statistinė svajonių šeima).

Negailestingas moterų atsakas vaikinui, pasipiktinusiam savo mergina (463)

DELFI skaitytojui išdrįsus papasakoti atvirą savo meilės istoriją ir pasidalijus nuoskauda, kad jo mylimoji norėdavo, kad jis ją „visur vežiotų“ bei vaišintų, jaunas vyras sulaukė tokios moterų reakcijos, kokios turbūt nesitikėjo. Diskusijų skiltyje užuojautos nebuvo – daug parašiusių merginų stebėjosi jo elgesiu. Dalijamės jų mintimis.

Mėnesio išlaidos: moteris suskaičiavo, kiek kainuoja išlaikyti vaiką (369)

Esu beveik 5 mėnesių mergaitės mama. Paskaičiuokime, kur yra išleidžiama mano 339 eurų siekianti vaiko priežiūros atostogų išmoka. Skaičiuojamos tik tos išlaidos, kurios skiriamos vaiko poreikiams tenkinti.

Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“ (786)

Rašau pirmą kartą, todėl tai gali atrodyti kaip kratinys, bet turiu daug ką pasakyti ir šiuo straipsniu noriu atkreipi moterų dėmesį. Kviečiu jas apginti save dėl šmeižto, kurį apie jus paskleidė Jūsų lyties atstovė. Noriu pasidalinti savo draugystės istorija su mergina, kurią įsimylėjau, tačiau likau įskaudintas dėl to, kad viskas, ko ji tikisi iš vyrų, yra jos sąskaitų apmokėjimas. Na, o aš buvau išvadintas godžiu šykštuoliu ir man buvo pasakyta, kad tik tada, kai negailėsiu jai pinigų, galėsiu sugrįžti.