Kita sidabrinio medalio pusė: kai laimėjimą temdo nekorektiški ir įžeidžiantys pasisakymai...

 (10)
Lietuvai iškovojus sidabro medalį Europos čempionate, laimėjimo džiaugsmą temdė nekorektiški, įžeidžiantys ar netgi akivaizdžiai rasistiniai kai kurių internautų pasisakymai, tokie kaip (kalba netaisyta): „jei ne tos prancūzų bezdžionės“, „niekaip nesuprantu Prancūzijoje gyvenančių afrikiečių, kodėl jie visi nori būti prancūzais?“, „idomu ar butu jie pateke i finala is viso, jei tai butu komanda sudaryta is baltaodziu prancuzu..?“ ir panašūs.
© DELFI / Tomas Vinickas

Kodėl Lietuvoje tiek daug neapykantos kitaip atrodantiems, kitaip mąstantiems, kita religija tikintiems, kitokį gyvenimo būdą propaguojantiems? Kodėl yra būtina savo neigiamas emocijas išlieti internete – erdvėje, kurioje galima likti (ar tikėtis likti) anonimais – ir išsakyti tai, ko nedrįstame sakyti garsiai, tête-à-tête (liet. akis į akį)?

Faktas, kad tik du Prancūzijos komandos žaidėjai - Charles Kahudi ir Tony Parker - yra gimę ne Prancūzijoje, komentatoriams turbūt yra ne tiek nežinomas, kiek neįdomus. Juk svarbiausia yra odos spalva, o juodaodis, priešingai nei iš bet kurio pasaulio krašto kilęs baltasis, niekada nebus laikomas tikru prancūzu. Ar manote, jog reakcijos būtų buvusios tokios pat, jei Prancūzijos komandą sudarytų krepšininkai, kilę iš Vokietijos, Šveicarijos ar Norvegijos? Tai greičiausiai neužkliūtų nei vienam, ir jų tautybė net nebūtų minima. Tačiau juodaodis daugelio lietuvių vis dar yra savaime siejamas su Afrika - nesvarbu, kad gal tai yra žmogus, gimęs ir augęs Europoje ar Amerikoje, ir niekad gyvenime nebuvęs juodajame žemyne. Vis dėlto, nepaisant visur juntamų globalizacijos apraiškų, stereotipai, siejantys odos spalvą su gimimo vieta, vis dar įsišakniję.

Įdomus pastebėjimas. Iš krepšinio persikėlus į futbolo aikštę, kitas juodaodis prancūzas susilaukia tūkstančio lietuvaičių plojimų. Vargu, ar toks pokytis gali būti nulemtas pačios sporto šakos. Tačiau būtent taip atsitiko kelios dienos po Europos krepšinio čempionato finalo, kai Serge Sitsofe Nyuiadzi savo įvarčiais atnešė pergalę Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubui. Tikriausiai ir dar vieną įvartį pridėjęs lenkas Kamil Biliński nesulaukė komentarų dėl savo tautybės ar pavardės rašybos - tik plojimų. Tądien.

Kitas pavyzdys. Prisimenate neseną istoriją, kai šokėjo ant ledo Deivido Stagniūno partnerė amerikietė Isabella Tobias siekė Lietuvos pilietybės, kad jie kaip pora galėtų dalyvauti olimpinėse žaidynėse? Tuomet nemaža dalis lietuvių buvo pasipiktinę Dalios Grybauskaitės sprendimu išimties tvarka nesuteikti pilietybės ir kaltino ją perspektyviai porai užkertant kelią siekti medalių ir tolesnių pergalių. Tačiau kokios diskusijos būtų kilusios, jeigu Isabella Tobias būtų buvusi afro-amerikietė? Ar gali juodaodė būti lietuve? Ką apskritai reiškia būti lietuviu - šviesią odos spalvą, kalbos mokėjimą, lietuviško paso turėjimą? O galbūt lietuviu gali būti bet kas – tol, kol tai veda pergalių link ir atitinka Lietuvos interesus, o sportininkų rezultatams suprastėjus, vėl prisimenama jų „rasė“ ir pasigirsta su ja susiję komentarai?

Ar tokio riboto ir išimtinai „balto“ mąstymo priežastis yra ta, kad lietuviai vis dar turi mažai asmeninių kontaktų su kitos „rasės” žmonėmis, o apie juos sprendžia vien skaitydami laikraščių antraštes ar klausydamiesi pažįstamų pasakojimų? Statistika rodo, jog apie trečdalis lietuvių niekada asmeniškai nėra susidūrę su migrantais, o didžioji dalis savo nuomonę formuoja žiniasklaidos pagalba, kuri, ne paslaptis, neretai vaikosi sensacijų ir yra linkusi pabrėžti neigiamus dalykus, sutirštindama spalvas ir naudodama skandalingas antraštes.

Kai tautybė būna minima išimtinai neigiamame kontekste, didžioji dalis visuomenės kitataučius pradeda tiesiogiai sieti su nusikalstama veikla, narkotikais, ar socialinėmis išmokomis, užmirštant, kad lietuvių tarpe lygiai taip pat yra dalis, kuri linkusi nusikalsti, bei dalis, kuri laikosi įstatymų.

Galiausiai kiek neigiamas požiūris juodaodžių atžvilgiu yra susijęs su kitomis nepakantumo formomis, tokiomis kaip netolerancija homoseksualams, neįgaliesiems, ar patyčiomis mokykloje? Etninių tyrimų centro pateikiami apklausų rezultatai rodo, kad nepalankiausiai vertinamos grupės yra romai, buvę kaliniai, homoseksualai bei asmenys su psichine negalia. Nors jiems klijuojamos etiketės yra visiškai skirtingos, tačiau rezultatas lieka toks pats - vengiama kitokių negu „aš pats ir mano draugai”.

Socialinę diskriminaciją, jei ji neperauga į konkrečius nusikaltimus ar įstatymų pažeidimus, dažnai būna sunku atpažinti. Pasitaiko atvejų, kai asmuo (dažniausiai atvykėlis iš šalių, kuriose žmogaus teisės gerbiamos dar mažiau negu Lietuvoje) net pats nesuvokia, kad prieš jį taikomi veiksmai yra diskriminaciniai, ir tuo labiau nežino, kaip nuo jų galėtų gintis. Bet tai jokiu būdu nesumenkina problemos masto, galbūt netgi atvirkščiai.

Netolerancijos problemą reikia spręsti kompleksiškai: siekiant permainų švietimo sektoriuje, informuojant kitataučius apie jų teises bei stiprinant jas ginančias institucijas. Tačiau, ko gero, vienas didžiausių iššūkių yra priversti visuomenę patikėti, kad tam tikras etiketes tautybei pridedantys, žeminantys ir diskriminuojantys komentarai ar mintys, nors ir nevirstantys veiksmais, negali būti toleruojami. Ir pradėti būtų geriausia nuo savęs: nenuleisti tokių kalbų negirdomis, nebūti abejingiems. Pasyvumas ir abejingumas netolerancijai irgi yra savotiškos pastarosios formos. Ar tikrai norime savo pilietinę visuomenę kurti ant tokių pamatų?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (65)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (68)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (59)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.