Kita sidabrinio medalio pusė: kai laimėjimą temdo nekorektiški ir įžeidžiantys pasisakymai...

 (10)
Lietuvai iškovojus sidabro medalį Europos čempionate, laimėjimo džiaugsmą temdė nekorektiški, įžeidžiantys ar netgi akivaizdžiai rasistiniai kai kurių internautų pasisakymai, tokie kaip (kalba netaisyta): „jei ne tos prancūzų bezdžionės“, „niekaip nesuprantu Prancūzijoje gyvenančių afrikiečių, kodėl jie visi nori būti prancūzais?“, „idomu ar butu jie pateke i finala is viso, jei tai butu komanda sudaryta is baltaodziu prancuzu..?“ ir panašūs.
© DELFI / Tomas Vinickas

Kodėl Lietuvoje tiek daug neapykantos kitaip atrodantiems, kitaip mąstantiems, kita religija tikintiems, kitokį gyvenimo būdą propaguojantiems? Kodėl yra būtina savo neigiamas emocijas išlieti internete – erdvėje, kurioje galima likti (ar tikėtis likti) anonimais – ir išsakyti tai, ko nedrįstame sakyti garsiai, tête-à-tête (liet. akis į akį)?

Faktas, kad tik du Prancūzijos komandos žaidėjai - Charles Kahudi ir Tony Parker - yra gimę ne Prancūzijoje, komentatoriams turbūt yra ne tiek nežinomas, kiek neįdomus. Juk svarbiausia yra odos spalva, o juodaodis, priešingai nei iš bet kurio pasaulio krašto kilęs baltasis, niekada nebus laikomas tikru prancūzu. Ar manote, jog reakcijos būtų buvusios tokios pat, jei Prancūzijos komandą sudarytų krepšininkai, kilę iš Vokietijos, Šveicarijos ar Norvegijos? Tai greičiausiai neužkliūtų nei vienam, ir jų tautybė net nebūtų minima. Tačiau juodaodis daugelio lietuvių vis dar yra savaime siejamas su Afrika - nesvarbu, kad gal tai yra žmogus, gimęs ir augęs Europoje ar Amerikoje, ir niekad gyvenime nebuvęs juodajame žemyne. Vis dėlto, nepaisant visur juntamų globalizacijos apraiškų, stereotipai, siejantys odos spalvą su gimimo vieta, vis dar įsišakniję.

Įdomus pastebėjimas. Iš krepšinio persikėlus į futbolo aikštę, kitas juodaodis prancūzas susilaukia tūkstančio lietuvaičių plojimų. Vargu, ar toks pokytis gali būti nulemtas pačios sporto šakos. Tačiau būtent taip atsitiko kelios dienos po Europos krepšinio čempionato finalo, kai Serge Sitsofe Nyuiadzi savo įvarčiais atnešė pergalę Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubui. Tikriausiai ir dar vieną įvartį pridėjęs lenkas Kamil Biliński nesulaukė komentarų dėl savo tautybės ar pavardės rašybos - tik plojimų. Tądien.

Kitas pavyzdys. Prisimenate neseną istoriją, kai šokėjo ant ledo Deivido Stagniūno partnerė amerikietė Isabella Tobias siekė Lietuvos pilietybės, kad jie kaip pora galėtų dalyvauti olimpinėse žaidynėse? Tuomet nemaža dalis lietuvių buvo pasipiktinę Dalios Grybauskaitės sprendimu išimties tvarka nesuteikti pilietybės ir kaltino ją perspektyviai porai užkertant kelią siekti medalių ir tolesnių pergalių. Tačiau kokios diskusijos būtų kilusios, jeigu Isabella Tobias būtų buvusi afro-amerikietė? Ar gali juodaodė būti lietuve? Ką apskritai reiškia būti lietuviu - šviesią odos spalvą, kalbos mokėjimą, lietuviško paso turėjimą? O galbūt lietuviu gali būti bet kas – tol, kol tai veda pergalių link ir atitinka Lietuvos interesus, o sportininkų rezultatams suprastėjus, vėl prisimenama jų „rasė“ ir pasigirsta su ja susiję komentarai?

Ar tokio riboto ir išimtinai „balto“ mąstymo priežastis yra ta, kad lietuviai vis dar turi mažai asmeninių kontaktų su kitos „rasės” žmonėmis, o apie juos sprendžia vien skaitydami laikraščių antraštes ar klausydamiesi pažįstamų pasakojimų? Statistika rodo, jog apie trečdalis lietuvių niekada asmeniškai nėra susidūrę su migrantais, o didžioji dalis savo nuomonę formuoja žiniasklaidos pagalba, kuri, ne paslaptis, neretai vaikosi sensacijų ir yra linkusi pabrėžti neigiamus dalykus, sutirštindama spalvas ir naudodama skandalingas antraštes.

Kai tautybė būna minima išimtinai neigiamame kontekste, didžioji dalis visuomenės kitataučius pradeda tiesiogiai sieti su nusikalstama veikla, narkotikais, ar socialinėmis išmokomis, užmirštant, kad lietuvių tarpe lygiai taip pat yra dalis, kuri linkusi nusikalsti, bei dalis, kuri laikosi įstatymų.

Galiausiai kiek neigiamas požiūris juodaodžių atžvilgiu yra susijęs su kitomis nepakantumo formomis, tokiomis kaip netolerancija homoseksualams, neįgaliesiems, ar patyčiomis mokykloje? Etninių tyrimų centro pateikiami apklausų rezultatai rodo, kad nepalankiausiai vertinamos grupės yra romai, buvę kaliniai, homoseksualai bei asmenys su psichine negalia. Nors jiems klijuojamos etiketės yra visiškai skirtingos, tačiau rezultatas lieka toks pats - vengiama kitokių negu „aš pats ir mano draugai”.

Socialinę diskriminaciją, jei ji neperauga į konkrečius nusikaltimus ar įstatymų pažeidimus, dažnai būna sunku atpažinti. Pasitaiko atvejų, kai asmuo (dažniausiai atvykėlis iš šalių, kuriose žmogaus teisės gerbiamos dar mažiau negu Lietuvoje) net pats nesuvokia, kad prieš jį taikomi veiksmai yra diskriminaciniai, ir tuo labiau nežino, kaip nuo jų galėtų gintis. Bet tai jokiu būdu nesumenkina problemos masto, galbūt netgi atvirkščiai.

Netolerancijos problemą reikia spręsti kompleksiškai: siekiant permainų švietimo sektoriuje, informuojant kitataučius apie jų teises bei stiprinant jas ginančias institucijas. Tačiau, ko gero, vienas didžiausių iššūkių yra priversti visuomenę patikėti, kad tam tikras etiketes tautybei pridedantys, žeminantys ir diskriminuojantys komentarai ar mintys, nors ir nevirstantys veiksmais, negali būti toleruojami. Ir pradėti būtų geriausia nuo savęs: nenuleisti tokių kalbų negirdomis, nebūti abejingiems. Pasyvumas ir abejingumas netolerancijai irgi yra savotiškos pastarosios formos. Ar tikrai norime savo pilietinę visuomenę kurti ant tokių pamatų?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (15)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (77)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...