Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo išmontuotos visos Sovietų Sąjungos vadovų ir didvyrių statulos, kurios priminė skaudžią penkiasdešimt metų trukusią okupaciją. Tačiau dar 1952 m. pastatytos Žaliojo tilto skulptūrinės kompozicijos ne tik nebuvo nukeltos, bet 2005 m. vyriausybėje buvusių LSDP ir Darbo partijos narių iniciatyva buvo įtrauktos į saugomų kultūros objektų sąrašą.
Įdomu tai, kad pagal 1994 m. Seimo priimtą „LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą“, kultūros paveldu laikomos „karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu“. Čia ir kyla nesusipratimas – kuris iš šių požiūrių tinkamas sovietinėms kompozicijoms? Vargu, jog Žaliojo tilto skulptūros, kuriose įamžintas socialistinės visuomenės kūrimas industrializacijos, kolektyvizacijos ir Raudonosios armijos pagalba, gali būti laikomos lietuvių tautos paveldu bent viena iš įstatyme paminėtų perspektyvų. Svarbiausia tai, kad visos šios sovietinės politinės programos buvo pasiektos represuojant, kalinant ir ištremiant tūkstančius Lietuvos gyventojų.
Taip susiduriama su visiškai paradoksalia situacija – valstybė gina sovietinio teroro aukas, Kremliui primenama dėl okupacijos žalos atlyginimo ir tuo pačiu metu skiriama penkiaženklė suma totalitarinio režimo paveldui išsaugoti. Glumina ir paveldosaugininkų požiūris – jų teigimu, į saugomų objektų sąrašą įtrauktos socrealistinio stiliaus skulptūros neturi jokio politinio - ideologinio atspalvio, o jų perkėlimas į Grūto parką nėra galimas, nes kultūros paveldas turi būti saugomas ten, kur jis ir stovi. Tačiau toks trumparegiškumas neturėtų būti toleruojamas valdžios atstovų, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad 2008 m. priimtas sovietinės simbolikos draudimo įstatymas. Remiantis šiuo teisiniu aktu, Žaliojo tilto skulptūros, kurios turi akivaizdžių simbolinių sąsajų su SSRS, turėtų būti išbrauktos iš kultūros paveldo objektų sąrašų ir privalo būti išmontuotos.
Be LSDP ir DP, visoje šioje istorijoje didelę atsakomybę turėtų prisiimti ir Vilniaus miesto taryba. Priešingai nei prieš dvejus metus, dabar visiškai nebuvo keliamas klausimas nei dėl skulptūrų išmontavimo, nei dėl jų kultūrinio paveldo statuso panaikinimo. Tai akivaizdžiai lėmė pačios tarybos sudėties pasikeitimas. 2010 m. koalicinę daugumą sudarę konservatoriai aiškiai pasisakė už sovietinio paveldo išmontavimą, perkėlimą į Grūto parką ir įstatymo numatytos apsaugos panaikinimą.
Dabartinė miesto valdžia, kurioje daugumą sudaro Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija bei Lenkų rinkimo akcija ir rusų aljansas, pritarė sprendimui skirti 250 tūkstančius litų skulptūrų renovacijai. Toks nutarimas visiškai neturėtų stebinti, kadangi pastaroji politinė organizacija, planuodama savo veiklą, mano nuomone, dažnai, atsižvelgia į Rusijos poziciją, ypač, į Kremliaus vykdomą užsienio politiką Baltijos šalių atžvilgiu.
Nuo praėjusių metų pabaigos Kremlius stengiasi diskredituoti visas tris Baltijos šalis dėl tariamo pokario istorijos falsifikavimo, Antrojo pasaulinio karo veteranų persekiojimo ir „vis kylančios“ netolerancijos rusų tautos atžvilgiu. Pačioje Rusijoje vėl atgaivinamas Stalino kultas – buvusio SSRS vadovo atvaizdas puikuojasi tiek ant mokyklinių sąsiuvinių viršelių, tiek ant troleibusų, leidžiami istorijos vadovėliai, kuriuose nurodoma, jog kitos valstybės klastoja pokario faktus ir įvykius. Todėl visiškai suprantama, kodėl 2010 m. Maskvos meras siūlė tiek techninę, tiek finansinę pagalbą tvarkant Žaliojo tilto skulptūras.
Žinoma, toks bandymas susilaukė valdančiųjų nepasitenkinimo, kas sudarė prielaidas visuomenės susipriešinimui. Šiandieninė situacija visiškai analogiška: rusų ir lenkų atstovai, galimai netiesiogiai veikiami Rusijos politinių struktūrų, miesto taryboje inicijuoja sovietinių monumentų renovaciją, kuri greitu laiku turėtų susilaukti nemažai kritikos. Taip atsiradusi įtampa tarp rusų mažumos ir lietuvių sukurs palankią situaciją dar labiau sustiprinti Lietuvos kaip istorijos klastotojos, ksenofobiškos ir netolerantiškos valstybės įspūdį Rusijoje. To rezultatas – ženkliai pablogėję dvišaliai santykiai, sustiprėjusios lenkų ir rusų rinkimų akcijos pozicijos tarp tautinių mažumų, kurios lems didėsiančią Kremliaus įtaką valstybės politiniame gyvenime.
Taigi, valstybės valdžios atstovai turėtų nuosekliai įgyvendinti politiką dėl sovietinių simbolių draudimo ir pašalinimo iš viešosios erdvės, neišskirdami jokių išimtinių atvejų. Šiuo atžvilgiu tai turėtų būti taikoma komunistinius idealus vaizduojančioms Žaliojo tilto skulptūrinėmis kompozicijoms.
Kokius padarinius sukels toks dviprasmiškas istorijos interpretavimas, visai nesunku įsivaizduoti – susikaldžiusi lietuvių visuomenė, vis radikalėjanti rusų tautinė mažuma bei įtampos su Rusija didėjimas, kuris leis jai išlaikyti stipriausios regiono galios statusą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!