Kelionė, kuri nustebins net visko mačiusius

 (21)
Istorijomis apie egzotiškas keliones jau nieko nebenustebinsi. Visos jos puikios, pilnos įspūdžių, bet tuo pačiu ir kažkuo vienodos, monotoniškos, kai norisi pasakyti - „nieko naujo, šitą jau girdėjau, žinau, mačiau“. Todėl aš papasakosiu apie savo kelionę, kuri gal bent šiek tiek nustebins net visko mačiusius ir patyrusius keliauninkus. Pasidalinsiu istorija, kuri galbūt pakeis jūsų požiūrį ne tik į keliones, bet ir į viską, kas vyksta aplink jus.
A. Bakšės nuotr.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenu Ispanijoje, kurortiniame mieste ant Viduržemio jūros kranto, kur auga palmės, jūra šilta ištisus metus, o pro kabineto langus atsiveria nuostabūs vaizdai į didingus kalnus. Todėl esu nestandartinis keliautojas - atostogoms ir kelionėms mėgstu rinktis visai ne kurortinius kraštus. Ieškau įvairių įdomių pasiūlymų, susijusių ne tik su galimybe kažką pamatyti, bet ir kažką nuveikti.

Vieną vasaros dieną, kuri buvo lyg ir niekuo neišsiskirianti iš kitų mano gyvenimo dienų, sėdėjau savo darbo kabinete prie kompiuterio, ir galvojau būtent apie tai, kur šį kartą norėčiau nukeliauti. Naršydamas internete suradau įdomią svetainę, kuri siūlė ypatingą penkių dienų kelionę pėsčiomis su ypatingu vedliu po labai ypatingus Ispanijos Siera Nevada kalnus (Siera Nevada - kalnų masyvas pietų Ispanijoje, Andalūzijoje).

Susigundžiau pasiūlymu ir prabėgus keletui dienų ankstų rytą jau stovėjau Siera Nevada miestelyje, prie „Mont Blanc“ viešbučio, kur turėjau susitikti su ypatinguoju gidu. Kartu su manimi laukė ir dar kokie penki žmonės. Vedlys atėjo laiku, prisistatė ir paklausė, ar esame pasiruošę savo gyvenimo kelionei. Susižvalgę ir su šypsenomis veiduose atsakėme, kad esame pasiruošę ir puikiai nusiteikę. Vedlys pasižiūrėjo į mus gudriu žvilgsniu ir pasakė eiti paskui jį, nes mūsų laukia autobusiukas. Nuo tos akimirkos prasidėjo įdomumai.

Nuėję pora gatvelių pamatėme mūsų autobusiuką. Esu automobilių žinovas, bet tos transporto priemonės markės man nustatyti nepavyko, kažkoks „no brand'as“ (liet. nežinomas prekės ženklas) ir labai jau pavargęs. O svarbiausia, kad labai mažas. Niekaip negalėjau suprasti, kaip mes septyni suaugę žmonės į jį tilpsime. Ir staiga vedlys sako: „neišgyvenk, Valdemarai, tilpsim visi“. Aš „apšalau“, sutrikau ir paskendau apmąstymuose - iš kur jis žino, apie ką aš galvoju, jis gal burtininkas. Ir iš viso - iš kur jis žino mano vardą, juk aš jam jo nesakiau. Na, gerai, jis žino visų keliauninkų vardus iš registracijos, bet iš kur jis žino, kad būtent aš esu Valdemaras, o ne štai tas ponas su barzdele.

Kol buvau šiuose apmąstymuose, net nepastebėjau, kaip atsidūriau autobusiuko viduje. Ten manęs laukė kitas siurprizas - autobuso vidus buvo penkių žvaigždučių lygio. Salone suskaičiavau 12 vietų, kurios buvo labai erdvios ir patogios, kone prilygstančios lėktuvo sėdynėms skrendant pirmąja klase. Taip man niekaip nepavyko to susieti su ta transporto priemone, kurią mačiau iš išorės - nei kokybės, nei juo labiau dydžio prasme. Nėra jokio logiško paaiškinimo.

Gidas pranešė, kad važiuosime apie 20 minučių iki numatytos vietos, iš kur pradėsime savo žygį. Mano viduje nerimas maišėsi su smalsumu. Tuomet dar nežinojau, jog tai tik nedidelė pradžia to siurprizo ir stebuklo, kuris manęs laukia šioje kelionėje. Patogiai įsitaisiau minkštoje sėdynėje prie lango ir autobusiukas pajudėjo.

Nepastebėjau, kaip užmigau. Nubudau, kai autobusas sustojo, pramerkęs akis pro langą pamačiau žaliuojančią pievą, kas mane vėl nustebino, juk Siera Nevada kalnai yra plika ir tamsi uoliena. Bet bandžiau tai pateisinti tuo, kad gali būti čia kažkokia lagūna, ir kiek nusiraminęs išlipau iš autobuso.

Saulė jau buvo aukštai, spigino tiesiai į akis. Užsidėjęs akinius nuo saulės išvydau kalnams būdingą kraštovaizdį ir jokios pievos nebuvo, bet tai kažkodėl manęs jau nestebino, nusprendžiau, kad retas kalnų oras galbūt taip veikia psichiką. Dar kartą atidžiai pasižiūrėjau į mūsų autobusiuką, bet taip ir likau nesusipratęs dėl vidaus ir išorės dydžio neatitikimo.

Mūsų vedlys, vardu Fernando, atrodė kiek bohemiškai - apsirengęs labiau skarmalais nei rūbais, su didele kaubojiška skrybėle ir tipiniais kalnų turisto batais. Mes visi buvome su kuprinėmis, kuriose buvo tik šiek tiek asmeninių daiktų ir vandens bei maisto. Gidas neturėjo nieko, išskyrus medinę lazdą ir kažkokį mažą maišelį ant juosmens.

Ėjome kalnų viršūnėmis ir slėniais keturias dienas, gėrėdamiesi kvapą gniaužiančiais vaizdais, kurie dažnai atrodydavo kažkiek magiški ir paslaptingi. Gidas pasakojo įdomias pamokančias istorijas. Tas keturias dienas nieko keisto ir stebuklingo nevyko. Išskirti galima tik tai, kad gidas kelionės metu niekada nevalgė ir negėrė, na, bent jau niekas nematė, kad jis tai darytų. Mes visi manėme, kad jis tai daro vėlai vakare ir anksti ryte, kai visi dar miega.

Bet pagrindinis dalykas dėl kurio pasakoju šią istoriją yra tai, kas nutiko penktąją mūsų žygio dieną.

Kaip ir kasdien atsikėlėme šeštą valandą ryto, nedideliame kalnų viešbutuke. Papusryčiavome ir leidomės į paskutinės dienos kelionę. Paėjus gerą pusvalandį priėjome kalnų tarpeklį, per kurį buvo nutiestas kabantis tiltas iš virvių ir medinių lentų. Šalia tilto pradžios buvo lentelė su užrašu „Puente de la vida (gyvenimo tiltas)“.

Tiltą laikė penkios virvės - trys virvės buvo iš apačios ir laikė medines lentas, o dvi virvės buvo iš šonų, tarsi tilto turėklai vietomis sujungti su apačia. Ant visų penkių virvių tilto pradžioje buvo pritvirtintos lentelės su užrašais. Ant trijų apatinių buvo užrašyta: sveikata, meilė, santykiai, o ant viršutinių: iš kairės „Pinigai“, iš dešinės - „Darbas“. Lentelės su užrašais atrodė naujos, tarsi vakar būtų pagamintos.

Gidas mus sustabdė ir tarė:

– Jei kažkuris iš jūsų abejoja šio tilto patikimumu, ir noru jus perkelti į kitą pusę, tegul juo neina ir lieka čia laukti autobuso. Tie, kas neabejoja, eime paskui mane, bet žinokit, kad pradėjus eiti tiltu jokiu būdu negalima abejoti jo patikimumu, nes tiltas gali supykti.

Tiltas atrodė patikimai, todėl priėmę šiuos žodžius kaip eilinį, smagų vedlio išminties perliuką visi leidomės eiti per tiltą. Tik pradėjus eiti tiltu staiga nutrūko kairė virvė - turėklas, ji nutįso į apačią ir liko tik viena virvė už kurios galima prisilaikyti pusiausvyrą iš dešinės pusės. Visi baisiai išsigandome, staigiai griebėmės dešinės virvės, dvi tarp mūsų buvusios moterys pradėjo klykti, vyrai sustingo iš baimės, aš taip pat nutirpau ir kiek pritūpiau. Tiltas staigiai persikreipė į dešinę pusę ir mes vos laikėmės. Tik mūsų vedlys stovėjo ramus, tarsi fizikos dėsniai jo neveiktų. Jis lėtai atsisuko į mus ir liūdnai pranešė:

– Nutrūkus vos vienai gyvenimo tilto virvei, kurios pavadinimas „Pinigai“, jūs visi suabejojote tilto patikimumu ir noru jus perkelti į kitą pusę, visi puolėt į vieną pusę prie „Darbo“ virvės, tikėdamiesi, kad ji jus išgelbės, bet tai tik išbalansavo visą tiltą ir jūs praradot pusiausvyrą.

Po šių žodžių tiltas visiškai apsivertė ir mes visi kritome žemyn. Aš spėjau kaire ranka sugriebti už kažkurios virvės, ji iki kraujo įsirėžė į mano plaštaką, bet aš jos nepaleidau. Čiupau virvę ir dešine ranka, įsikabinau tvirčiau. Kabėdamas mačiau kaip krenta ir į aštrias uolas daužosi mano bendražygiai, tik mūsų gido apačioje nemačiau. Pakėliau galvą, jis stovėjo virš manęs. Tiltas buvo sveikas, lyg nieko nebūtų nutikę o aš kabėjau ant vidurinės virvės apačioje. Vedlys ištiesė man ranką ir ištraukė mane pro tarpą tarp lentų.

Atsitokėjau ant savo kėdės darbo kabinete. Kompiuterio ekrane degė tas pats tinklapis, siūlantis ypatingas keliones. Supratau, kad tiesiog buvau užsisvajojęs minutėlei. Bet staiga kažką pajutau.

Pažvelgęs į kairiąją savo plaštaką ant jos pamačiau nedidelę nuospaudą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Bilietai kišenėje, atostoginiai piniginėje, o šypsena iki ausų gali reikšti tik vieną – pagaliau atėjo atostogos. Vis dėlto kartais nesvarbu, ar buvote atsakingas ruošdamasis poilsiui, ar ne, nuvykęs į savo išsvajotą atostogų guolį galite rasti visai ne tai, ko tikėjotės... Netikėtas džiaugsmas ar stulbinantis nusivylimas – ko tik nenutinka keliautojams.

DELFI skaitytojai ne kartą pasakojo apie tai, kokių įdomybių yra prisižiūrėję – būstai stebino ir Lietuvos pajūryje, ir užsienyje, o buvo ir taip, kai iš panosės nukniauktas kambarys lėmė gyvenimą prabangiuose apartamentuose.

O gal jus nustebino visai ne laikina gyvenamoji vieta, o šalis, miestas ar gamtos objektas, neišpildęs ar su kaupu perpildęs Jūsų lūkesčius? Nepamirškite ir nuotraukų!

Kol vasara dar nesibaigė, o paskutiniosios savaitės dar leis pasimėgauti po truputį besitraukiančia vasara, kviečiame dalyvauti konkurse, ir pasidalinti savo atostogų džiaugsmais ir nusivylimais.

Įdomiausio pasakojimo autoriui įteiksime 100 litų vertės „Impuls“ čekį, ir Brian Fagan knygą „Ilgoji vasara“.

Visa informacija – čia.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (77)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.