Kauno lankytoja: galiu save drąsiai vadinti kaunofobe!

 (73)
Važiuojam iš provincijos į Kauną, vidurdienis, ypatingai tvanki diena. Pakeliui sustojame Prienuose nusipirkti ledų. Tai padeda tik trumpam. Vyras įtariai klausinėja, kodėl esu suirzusi. Kuo arčiau Kaunas, tuo labiau jaučiu viduje pyktį, kurio priežasties dar pati nesuvokiu.
© DELFI (T.Markevičiaus nuotr.)

Esame Kaune, penktadienis, didelis transporto srautas, mikriukai įprastai migruoja tarp eismo juostų, aukštesnio lygio automobiliai spaudžia akseleratorius iki tvaikaus plastiko kvapo. Paleidžiu vyrą prie universiteto ir judu sutvarkyti vieną reikalą į senamiestį. Pilnas miestas šventiškai nusiteikusių žmonių, daug puokščių, gražių iškirpčių ir tariamai atslūgusios įtampos, juk diplomai įteikti, moksliniai darbai parašyti.

Senamiestyje pasistatau automobilį. Esu ne kaunietė, bet parkavimo kortelę turiu. Kas jos neturi? Iškart keliauju už kampo prie bankomato susimokėti už stovėjimą. Einu normaliu žingsniu, įkišu kortelę, bankomatas pasiūlo parkuoti pusvalandį, ieškau instrukcijos, kaip susimokėti už dvi valandas iš karto, nesuprantu, susitabdau žmogų, jis man negali padėti. Iš karčios patirties nusprendžiu negaišti laiko, stveriu bilietėlį ir einu prie savo įkaitusio automobilio. Iškišu nosį už kampo ir matau – mano automobilis jau apklijuotas ryškiąja bauda. Kontrolierius dar šalia.

Aš, 35 celsijaus laipsnių paveikta moteris, sąžiningai elgdamasi pagal Kauno miesto parkavimo sistemos taisykles, pradedu šaukti ant kontrolieriaus, kai būnu prie automobilio jau isteriškai verkiu ir keikiu bauduotoją. Mano mokėjimas už parkavimą užtruko viso labo 1 min. aš pakeliui tikrai neravėjau ant senamiesčio palangių žydinčių vazonų su gėlėmis. Per 1 min. buvo surašytas kvitas. Bauduotojas atsiprašo, kad taip greit surašė, mandagiai paprašo neverkti ir sutinka eiti kartu su manimi prie automato, kad parodytų, kaip nustatyti ilgesnį parkavimo laiką. Jeigu atsiprašė, vadinasi jaučiasi kaltas, kad taip prisliūkino prie mano transporto priemonės ir ją sumedžiojo.

Informuoja mane, kad išsiuntė pranešimą, jog aš esu pareiginga ir manęs nereikia bausti. Gerai, kad ryte nepasidažiau, nes būtų sugadinęs ne tik nuotaiką, bet ir makiažą. O tuomet su paprastom servietėlėm jau būčiau neišsisukusi. Raudodama nueinu į švaros prekių parduotuvę, ji išgelbėja mane, kad nusišluostyčiau krokodilo ašaras. Švaros prekės lauke pasikabinusios muilo burbulų aparatą. STOP! Mano mintys piešia kitą scenarijų. 

Šiandien turėjau važiuoti į Kauną su pustrečių metų dukrele. Tikrai būčiau ėjusi susimokėti už parkavimą su ja. Nebūčiau susisukusi taip greit, nes ji, pamačiusi burbulus imtų jais džiaugtis. Ir tada aš būčiau su ja galbūt verkiančia iš karščio grįžusi prie automobilio tarkim už 3 min. vietoje 1 min. Ir rasčiau baudą, jau be kontrolieriaus. Patikėkit būtų dar didesnė isterija. Nebuvo, primenu – istorija apie vaiką išgalvota, buvau viena, tiksli, tik paveikta oro kelių eismo dalyvė. 

Visą laiką kol automobilis yra senamiesčio gatvelėje paranojiškai galvoju, ar tikrai gerai sumokėjau, ar įdėjau bilietėlį, žodžiu nerimas šimtaprocentinis. Išvykstu į šventę – be galo apsidžiaugiu, kad automobilį galima palikti vidiniame universiteto kiemelyje. Fantastiškai nuostabi diplomų įteikimo ceremonija, aukšto lygio vokalistų pasirodymas, trumpam pavyksta atidėti blogas mintis apie
parkavimo subtilumus Kaune. 

Tradiciškai po šventės vykstame vakarieniauti į senamiestį. Zona prie Rotušės, parkuojame automobilį prie pat automato, nes tai yra vienintelis garantas, kad tavęs neapklijuos baudos lapeliais vos tik pastačius automobilį. Po šiandieninio instruktažo nusistatau stovėjimo trukmę ilgesnę, spaudžių žalią myktuką ir nieko. Bandau antrąkart. Nepavyksta. Matau grupelę medžiotojų, išsikviečiam, kad padėtų.

Taip, sako, jau kurį laiką neveikia. Valdžia apie tai informuota. Įdomu, kodėl ant automato nekabo informacinis ryškiai salotinės spalvos lapelis, kad mokėjimo automatas kurį laiką veikia netobulai. Juk pareigas reikalauja atlikti tobulai. 

Pavyko, turime ilgos trukmės lapelį, keliaujame į kavinę ir kyla mintis nusistatyti žadintuvą, kad besimėgaudami jaukia Kauno senamiesčio gatvelės atmosfera nepražiopsotumėm laiko. Atsipalaiduoti pavyksta iš dalies, mintys apie sugadintą nuotaiką neišgaruoja. Beveik ant kiekvieno staliuko stovi gėlės su vazomis ir temos panašios, apie diplomus, studijas, darbus, žodžiu šventinė nuotaika mieste garantuota.

Kaip pagrindinis prieskonis druska – beriama ant žaizdos – šalia atsiskaitanti kompanija pradeda paniškai rinktis daiktus ir skubėti prie automobilių, o to priežastis besibaigiantis stovėjimo laikas. Vėl mintys grįžta prie to, ar mes dar galime mėgautis gera draugija ir leistis į diskusijas. O gal turime važiuoti į Getrūdos gatvę pirkti kortelių už 60 lt. 

Taip, tokią įsigijau kai prieš keletų dienų: ~ 14 min pavėlavau grįžti prie automobilio. Buvau pikta, tai sugadino nuotaiką, vėlavau grįžti į savo provinciją paimti vaiką iš darželio, nes užtrukau kol
pasiėmiau kortelę, išleidau neplanuotus pinigus, mintyse keikiau Kauną, bet šidyje suvokiau, kad pykti galiu tik ant savęs, nes faktas tas, kad vėlavau. Jie buvo teisūs. Skyrė prevencinę priemonę – vietoj 80 lt baudos 60 lt kortelę su galimybe ugdyti mane kaip pareigingą Kauno svečią. Papykau ir praėjo.

Ir ta istorija, kurią ką tik taip išsamiai išdėsčiau yra tik pavyzdys, kad sistema nėra tobula pati savaime ir neveikia kaip šveicariškas laikrodis. Pasižadėjusi būti tobula, tiesiog neturiu tam galimybės. 

Kaunas yra tas miestas, kuriame dažnai tenka būti dėl jo geografinės padėties, specializuotų medicinos įstaigų. Kai pagalvojau apie paties miesto įvaizdį, jis mano vaizduotėje asocijuojasi kaip miestas su daugybe tiltų per upes, klinikomis, mafija, automobiliais tamsintais stiklais, ypatingos išvaizdos ir elgsenos moterimis, plačiomis, bet labai duobėtomis gatvėmis, aštriomis vairavimo ir bendravimo manieromis, sportininkais ir neabejotinai nuožmia parkavimo sistema. Po tokios karštos katastrofiškos dienos Kaune galiu save drąsiai priskirti Kaunofobei, kuri patyrė, kad Kaune ne tik gyventi, bet ir svečiuotis negalima. 

Įdomu, kur panaudojami už korteles surinkti pinigai?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (99)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (83)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...