Kauno lankytoja: galiu save drąsiai vadinti kaunofobe!

 (73)
Važiuojam iš provincijos į Kauną, vidurdienis, ypatingai tvanki diena. Pakeliui sustojame Prienuose nusipirkti ledų. Tai padeda tik trumpam. Vyras įtariai klausinėja, kodėl esu suirzusi. Kuo arčiau Kaunas, tuo labiau jaučiu viduje pyktį, kurio priežasties dar pati nesuvokiu.
© DELFI (T.Markevičiaus nuotr.)

Esame Kaune, penktadienis, didelis transporto srautas, mikriukai įprastai migruoja tarp eismo juostų, aukštesnio lygio automobiliai spaudžia akseleratorius iki tvaikaus plastiko kvapo. Paleidžiu vyrą prie universiteto ir judu sutvarkyti vieną reikalą į senamiestį. Pilnas miestas šventiškai nusiteikusių žmonių, daug puokščių, gražių iškirpčių ir tariamai atslūgusios įtampos, juk diplomai įteikti, moksliniai darbai parašyti.

Senamiestyje pasistatau automobilį. Esu ne kaunietė, bet parkavimo kortelę turiu. Kas jos neturi? Iškart keliauju už kampo prie bankomato susimokėti už stovėjimą. Einu normaliu žingsniu, įkišu kortelę, bankomatas pasiūlo parkuoti pusvalandį, ieškau instrukcijos, kaip susimokėti už dvi valandas iš karto, nesuprantu, susitabdau žmogų, jis man negali padėti. Iš karčios patirties nusprendžiu negaišti laiko, stveriu bilietėlį ir einu prie savo įkaitusio automobilio. Iškišu nosį už kampo ir matau – mano automobilis jau apklijuotas ryškiąja bauda. Kontrolierius dar šalia.

Aš, 35 celsijaus laipsnių paveikta moteris, sąžiningai elgdamasi pagal Kauno miesto parkavimo sistemos taisykles, pradedu šaukti ant kontrolieriaus, kai būnu prie automobilio jau isteriškai verkiu ir keikiu bauduotoją. Mano mokėjimas už parkavimą užtruko viso labo 1 min. aš pakeliui tikrai neravėjau ant senamiesčio palangių žydinčių vazonų su gėlėmis. Per 1 min. buvo surašytas kvitas. Bauduotojas atsiprašo, kad taip greit surašė, mandagiai paprašo neverkti ir sutinka eiti kartu su manimi prie automato, kad parodytų, kaip nustatyti ilgesnį parkavimo laiką. Jeigu atsiprašė, vadinasi jaučiasi kaltas, kad taip prisliūkino prie mano transporto priemonės ir ją sumedžiojo.

Informuoja mane, kad išsiuntė pranešimą, jog aš esu pareiginga ir manęs nereikia bausti. Gerai, kad ryte nepasidažiau, nes būtų sugadinęs ne tik nuotaiką, bet ir makiažą. O tuomet su paprastom servietėlėm jau būčiau neišsisukusi. Raudodama nueinu į švaros prekių parduotuvę, ji išgelbėja mane, kad nusišluostyčiau krokodilo ašaras. Švaros prekės lauke pasikabinusios muilo burbulų aparatą. STOP! Mano mintys piešia kitą scenarijų. 

Šiandien turėjau važiuoti į Kauną su pustrečių metų dukrele. Tikrai būčiau ėjusi susimokėti už parkavimą su ja. Nebūčiau susisukusi taip greit, nes ji, pamačiusi burbulus imtų jais džiaugtis. Ir tada aš būčiau su ja galbūt verkiančia iš karščio grįžusi prie automobilio tarkim už 3 min. vietoje 1 min. Ir rasčiau baudą, jau be kontrolieriaus. Patikėkit būtų dar didesnė isterija. Nebuvo, primenu – istorija apie vaiką išgalvota, buvau viena, tiksli, tik paveikta oro kelių eismo dalyvė. 

Visą laiką kol automobilis yra senamiesčio gatvelėje paranojiškai galvoju, ar tikrai gerai sumokėjau, ar įdėjau bilietėlį, žodžiu nerimas šimtaprocentinis. Išvykstu į šventę – be galo apsidžiaugiu, kad automobilį galima palikti vidiniame universiteto kiemelyje. Fantastiškai nuostabi diplomų įteikimo ceremonija, aukšto lygio vokalistų pasirodymas, trumpam pavyksta atidėti blogas mintis apie
parkavimo subtilumus Kaune. 

Tradiciškai po šventės vykstame vakarieniauti į senamiestį. Zona prie Rotušės, parkuojame automobilį prie pat automato, nes tai yra vienintelis garantas, kad tavęs neapklijuos baudos lapeliais vos tik pastačius automobilį. Po šiandieninio instruktažo nusistatau stovėjimo trukmę ilgesnę, spaudžių žalią myktuką ir nieko. Bandau antrąkart. Nepavyksta. Matau grupelę medžiotojų, išsikviečiam, kad padėtų.

Taip, sako, jau kurį laiką neveikia. Valdžia apie tai informuota. Įdomu, kodėl ant automato nekabo informacinis ryškiai salotinės spalvos lapelis, kad mokėjimo automatas kurį laiką veikia netobulai. Juk pareigas reikalauja atlikti tobulai. 

Pavyko, turime ilgos trukmės lapelį, keliaujame į kavinę ir kyla mintis nusistatyti žadintuvą, kad besimėgaudami jaukia Kauno senamiesčio gatvelės atmosfera nepražiopsotumėm laiko. Atsipalaiduoti pavyksta iš dalies, mintys apie sugadintą nuotaiką neišgaruoja. Beveik ant kiekvieno staliuko stovi gėlės su vazomis ir temos panašios, apie diplomus, studijas, darbus, žodžiu šventinė nuotaika mieste garantuota.

Kaip pagrindinis prieskonis druska – beriama ant žaizdos – šalia atsiskaitanti kompanija pradeda paniškai rinktis daiktus ir skubėti prie automobilių, o to priežastis besibaigiantis stovėjimo laikas. Vėl mintys grįžta prie to, ar mes dar galime mėgautis gera draugija ir leistis į diskusijas. O gal turime važiuoti į Getrūdos gatvę pirkti kortelių už 60 lt. 

Taip, tokią įsigijau kai prieš keletų dienų: ~ 14 min pavėlavau grįžti prie automobilio. Buvau pikta, tai sugadino nuotaiką, vėlavau grįžti į savo provinciją paimti vaiką iš darželio, nes užtrukau kol
pasiėmiau kortelę, išleidau neplanuotus pinigus, mintyse keikiau Kauną, bet šidyje suvokiau, kad pykti galiu tik ant savęs, nes faktas tas, kad vėlavau. Jie buvo teisūs. Skyrė prevencinę priemonę – vietoj 80 lt baudos 60 lt kortelę su galimybe ugdyti mane kaip pareigingą Kauno svečią. Papykau ir praėjo.

Ir ta istorija, kurią ką tik taip išsamiai išdėsčiau yra tik pavyzdys, kad sistema nėra tobula pati savaime ir neveikia kaip šveicariškas laikrodis. Pasižadėjusi būti tobula, tiesiog neturiu tam galimybės. 

Kaunas yra tas miestas, kuriame dažnai tenka būti dėl jo geografinės padėties, specializuotų medicinos įstaigų. Kai pagalvojau apie paties miesto įvaizdį, jis mano vaizduotėje asocijuojasi kaip miestas su daugybe tiltų per upes, klinikomis, mafija, automobiliais tamsintais stiklais, ypatingos išvaizdos ir elgsenos moterimis, plačiomis, bet labai duobėtomis gatvėmis, aštriomis vairavimo ir bendravimo manieromis, sportininkais ir neabejotinai nuožmia parkavimo sistema. Po tokios karštos katastrofiškos dienos Kaune galiu save drąsiai priskirti Kaunofobei, kuri patyrė, kad Kaune ne tik gyventi, bet ir svečiuotis negalima. 

Įdomu, kur panaudojami už korteles surinkti pinigai?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (12)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (14)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (137)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (76)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Namų darbams skirtas matematikos uždavinys supykdė tėvą: klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti (358)

Pastaruoju metu vis rašoma apie suprastėjusius vaikų pasiekimus. Bet man pačiam kyla klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti sūnui paskirtą uždavinį, neatspėjęs, ko nori uždavinio autorius.