Dėl šio žodžio reikšmės variantų gausos, dažniausiai lemiamą įtaką supratimui turi kontekstas – tai, kas šalia teisės.
Kontekstas – sakinys, kuriame pavartojamas žodis „teisė“, – padeda atriboti teisę nuo kitos teisės, suprasti konkrečios teisės turinį ir prasmę. Būtent taip atsiskleidžia tiek subjektyvus, tiek objektyvus, tiek bet koks kitoks žodžio pavartojimo tikslas, o kartu – ir žodžio reikšmė konkrečiu atveju.
Be konteksto žodis „teisė“, kaip ir bet kuris kitas bet kurios kalbos žodis, tampa „nuogas“. Toks „apnuogintas“ žodis, viena vertus, iki minimumo sumažina bendrą žinojimą ir užtikrintumą, tačiau, antra vertus, beveik neribotai atsiveria interpretacijų galimybėms. Paukštis.
Kiekvienas žinome, kaip atrodo įprasti paukščiai, žinome jų gebėjimą skraidyti. Tačiau žodis „paukštis“ neatskleidžia, kokios rūšies tai paukštis, ką jis veikia ir kokie jo instinktai – tas pats žodis reiškia ir erelį, didingai sklendžiantį virš kalnų, ir žvirblį, beviltiškai sugniaužtą šio erelio naguose.
Teisė – tai ir erelio teisė maitintis, ir žvirblio teisė gyventi. Parašęs pastarąjį sakinį supratau, jog teisės subjektas visgi yra žmogus. Nors garsiai kalbama apie vadinamąsias gyvūnų teises, visgi tai yra ne galimybė gyvūnams pasirinkti elgesio variantą, o žmonių teisės (ar jų suvaržymai) gyvūnų atžvilgiu. Liūtui nereikia leidimo medžioti tam tikrus gyvūnus ar nurodymo domėtis, kurie iš jų yra įtraukti į Raudonąją knygą. Gyvūnui nieko nereiškia teisė – jis vadovaujasi instinktais.
Žmogus bent iš dalies pažabojo instinktus ir į žodyną įtraukė žodį „teisė“ – šis žodis apribojo laisvų žmonių elgesio variantus, tam tikra prasme įsprausdamas instinktus į apibrėžtus rėmus.
Tam tikri, dažniausiai didžiajai visuomenės daliai nepriimtini, elgesio variantai susieti su sankcijomis – nepageidaujamais padariniais. Žinojimas, jog tam tikras elgesys gali nulemti nepageidaujamus padarinius, dažnai sulaiko žmogų nuo tam tikrų veiksmų arba nulemia elgesio variantą. Šiuo atveju „teisė“, iš pirmo nugirdimo teigiamas ir galimybes suteikiantis žodis, tampa draudimų sistema.
Teisė reguliuoja elgesį ir neretai perauga į pareigą – elgtis numatytu būdu ir nesielgti kitaip. Nėra sunku suprasti, iš kur kyla viešojo transporto stotelių lozungas – „teisės ir pareigos visuomet kartu“. Modernią visuomenę bandoma konstruoti taip, jog vieno asmens teisės baigtųsi (turėtų baigtis) ir prasideda pareigos (turėtų prasidėti) ten, kur prasideda kito žmogaus teisės, jei „teisę“ čia suprasime kaip galimybes ir garantijas. Teisė garantuoja, jog tam tikra asmens erdvė negali būti pažeista.
Įprastu atveju teisė, kaip taisyklių rinkinys, pradeda veikti, kai kurio nors žmogaus erdvė yra pažeidžiama. Kol tokio pažeidimo ir nukentėjusiųjų nėra, apie teisę kasdieniame gyvenime negalvojama. Teisė – kaip apsauga, draudimas nelaimės ar nesusipratimo atveju. Teisė – konfliktų sprendimo tvarka. Būtent tvarka, o ne priemonė. Teisė savaime nieko neišsprendžia, o nurodo būdą, kaip konfliktas turėtų būti sprendžiamas. Teisės efektyvumas priklauso nuo žmonių ir jų norų ar gebėjimų pasinaudoti teisės siūlomu civilizuotu (mūsų supratimu) konfliktų sprendimo būdu.
Iš dalies teisė numato ir tvarką, kurios reikėtų laikytis, siekiant nepasiekti konfliktų sprendimo stadijos, jų tiesiog išvengiant. Teisė nubrėžia sąlyginai saugias ribas, kurias peržengus padidėja rizika sulaukti neigiamų, nepageidaujamų padarinių. Be abejo, teisė negali garantuoti, kad šios ribos nebus peržengtos. Teisė – išimtinai nuo žmonių priklausanti sfera. Ji kuriama žmonių ir kuriama žmonėms. Nuo kiekvieno individo ir bendros visuomenės savimonės priklauso, kiek efektyvi teisė yra, kiek ji sugeba apsaugoti įvairias įstatymų globai patikėtas sritis.
Iškeliant klausimą apie teisės fundamentalias ištakas, kaip atsakymą, visų pirma, siūlyčiau žmonių siekį jaustis saugiai. Mano supratimu, teisė išsivystė būtent kaip siena, už kurios doras žmogus gali jaustis saugus. Šis saugumo jausmas sustiprinamas įtvirtinant sankcijas tiems, kas elgsis destruktyviai ir pasikėsins šį saugumą sugriauti. Iš kitos pusės – sankcija dažnai sulaiko nuo kėsinimosi į teisės saugomas vertybes.
Pradedant nuo pirmųjų įstatymų, kurie numatė iš esmės tik pagrindinių žmogaus teisių apsaugą ir bausmes tiems, kas šias fundamentalias teises bandys paneigti. Būtent – gyvybės apsauga, sveikatos apsauga, turto apsauga. Pirmuosiuose teisės šaltiniuose dažniausiai būdavo numatomos itin griežtos sankcijos, dažnu atveju – žiaurūs kankinimai ir mirties bausmė.
Žmonėms, kurių civilizuotumo lygis, šių dienių supratimu, buvo gan žemas, būtent tokios sankcijos kėlė baimę, kaip ir viešos egzekucijos, siekiant parodyti, jog sankcijos iš tiesų yra taikomos. Doriems žmonėms tai greičiausiai atrodė kaip teisingas atpildas „nusidėjėliams“, peržengusiems visuomenės (įstatymų leidėjo) brėžiamas saugumo ribas, tuo tarpu patiems „nusidėjėliams“ arba turintiems nedorų ketinimų – paskata pamąstyti prieš imantis veiksmų. Bendras rezultatas – visuomenės saugumo jausmas, kurį sustiprina žinojimas, kad už pažeidimus ar pasikėsinimus laukia negailestingas atpildas.
Vėlesniais laikais, susiformavus luomams ir išryškėjus prarajai tarp jų, teisė tapo labiau ne visuomenės, o aukštesniųjų luomų gynybos priemone. Tačiau šios gynybos priemonės tikslas vėlgi tas pats saugumo jausmas – valdantieji, bijodami sukilimų, plėšikavimų ir kitokių chaosą keliančių reiškinių, žemesniuosius luomus drausmino teisės pagalba, vėlgi neapsieinant be viešų egzekucijų, mirties bausmių. Teisė tapo aukštesniųjų luomų, kurių atstovai patys formavo teisę ir taisykles, skydu.
Didelis dėmesys buvo skirtas turtiniams nusikaltimams, viešajai tvarkai. Tai atspindi įstatymus leidusių aukštesniųjų luomų atstovų didžiausius rūpesčius – turimo turto saugumo užtikrinimą bei siekį išvengti sukilimų, maištų. Buvo numatomos skirtingos sankcijos už identiškus nusikaltimus, padarytus skirtingų luomų atstovams. Numatant griežtesnes bausmes už nusikaltimus aukštesniųjų luomų atstovams, buvo didinama šių luomų apsauga, o tuo pačiu – žemesniųjų luomų baimė.
Iki šių laikų teisė yra neatsiejama nuo sankcijos ir iš jos kylančios baimės. Šiuo metu jau pripažįstama, kad ne bausmės griežtumas, o neišvengiamumas daro teisę efektyvią. Visgi principas išlieka nepakitęs – jeigu žmogus bijo, labiau tikėtina, jog nedarys.
Teoriškai šiais laikais prieš teisę visi lygūs, ar visi lygūs iš tiesų praktinėje plotmėje – diskutuotina. Nepaisant to, teisė išlieka ta siena, kuri sukuria tam tikrą užtikrintumą, numatymą, kad už vieną ar kitą veiką numatyta tam tikra sankcija.
Teisė pasistūmėjo toli į priekį. Pradinės teisės idėjos – žmogaus gyvybės, turto apsauga – jau yra tiek savaime suprantamos, kad yra vadinamos prigimtinėmis žmogaus teisėmis, kurių, plačiai pripažįstama, niekas neturi teisės nei atimti, nei apskritai liesti.
Šiais laikais teisė plečiasi praktiškai į visas visuomenės gyvenimo (ir netgi visuomenės realiai nepaliečiamas) sritis – pradedant verslo santykiais, pratęsiant kosmoso teise ir baigiant humanitarinės intervencijos teisiniais pagrindais. Pastebima, jog žmonės yra tiek įpratę prie teisinio apibrėžtumo ir sureguliavimo, jog jaučiasi pasimetę susidūrę su sritimi, kurios teisė dar nėra palietusi – tuomet apima neapibrėžtumo jausmas, t.y. nėra saugumo jausmo, nes nėra žinoma, kokiu būdu galima pasielgti, o kokiu draudžiama.
Teisinio užtikrintumo rezultatas – be galo plati teisės sistema. Vien Lietuvos teisinė bazė yra tokios apimties, kad nė vienas žmogus, nė vienas teisės korifėjus nesugebėtų išvardyti bent didesnės dalies šalies įstatymų, ką jau kalbėti apie poįstatyminius ar lokalinius teisės aktus. Dar vienas to rezultatas – eilinis žmogus pasimeta tokioje teisės apimtyje, dėl to kasmet aukštąsias mokyklas vien mūsų šalyje baigia tūkstančiai teisės studentų. Net ir iš jų toli gražu ne kiekvienas sugeba orientuotis teisinėje sistemoje, nepasiklysti straipsnių bei taisyklių gausoje.
Pirminiai teisės tikslai nepasikeitė – apsauga ir užtikrintumas, numatymas leistinų ir draudžiamų elgesio variantų ir sankcijų, gresiančių nuo šių elgesio variantų nukrypus. Kita vertus, teisė nebėra tokia akivaizdi, kokia buvo pirminė teisė. Priešingai, teisė tapo paini, įvairiai interpretuojama ir ne visuomet vienodai taikoma. Teisė, kuri savo pirminėje embriono stadijoje buvo siejama su konkretumu bei apibrėžtumu (formuluotė „jeigu..., tai...“ ir jokių išimčių), per amžius stipriai pakito. Dabartinė teisė yra interpretacijų, svarstymų, diskusijų objektas.
Yra daugybė teisininkų, kurių kiekvienas gali turėti savo supratimą, kaip ir kokiais atvejais viena ar kita norma turėtų būti taikoma, kaip normos siejasi viena su kita, kuri norma kurios atžvilgiu yra bendroji ar specialioji. Tai vėl grąžina visuomenę į neapibrėžtumą, netgi kelia pavojų saugumo jausmui – žmogus dažnai negali būti įsitikinęs, kad už tam tikrą veiką jo laukia būtent tokia sankcija ar galbūt satisfakcija.
Deklaruojama nuostata, jog „įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ nėra realistinė – be abejo, kiekvienas žmogus turi bendrą supratimą, koks elgesys yra teisėtas, o koks peržengia teisės ribas. Tačiau neįmanoma žinoti visų įstatymų, plačiąja prasme, reguliavimo ypatybių. Kita vertus, apeliuojama į tai, jog šiuolaikinės visuomenės žmogus yra protingas ir išsilavinęs – prieš atlikdamas sudėtingesnę operaciją, jis turėtų pasidomėti teisiniu reguliavimu ir apsidrausti nuo nepageidaujamų pasekmių. Be to, teisė yra be didesnių pastangų viešai prieinama kiekvienam suinteresuotam asmeniui.
Teisė evoliucionavo – nuo kelių statiškų nuostatų, taikomų valdovo paliepimu, iki neaprėpiamos sistemos, kurioje kiekvienas individas plaukia arba skęsta savarankiškai ir kurioje kiekvienas individas yra pats už save atsakingas. Teisė nebėra visų bendra siena – teisė tapo skydu, kuriuo kiekvienas naudojasi pagal savo išprusimą ir išmanymą.
Teisė tapo skydu, kurį pasikelti nuo žemės dažnai turi pats suinteresuotas asmuo (pvz., privataus kaltinimo bylos, komerciniai ieškiniai). Ir visgi – teisė vis dar yra apsaugos priemonė, kuri, bent jau teoriškai, suteikia saugumo jausmą ir yra prieinama kiekvienam asmeniui. Kita vertus, žvelgiant iš praktinės pusės, vargu ar teisė kada nors istorijoje buvo labiau visuomeninė ir labiau pritaikyta bei prieinama kiekvienam, negu yra šiuo metu.
Po istorijoje gerai žinomų išbandymų, kuomet teisė buvo tapusi diktatūros įrankiu, įvairaus pobūdžio genocido priedanga, šiais laikais jau kuriama ne tik teisė savaime, bet ir kita teisė – apsaugos sistema nuo piktnaudžiavimo teise ir netinkamo naudojimosi šiuo, tenka pripažinti, galingu ginklu. To pavyzdžiai – nekaltumo prezumpcija, valdžių padalijimas tarp įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės. Istorija išryškino, jog teisė gali būti ne tik pozityvi apsauga, bet ir tvirta priedanga diktatoriams, nusikaltėliams. Teisė yra galingas ginklas, kurio sutelkimas vienose rankose kelia pavojų ir neužtikrintumą.
Tiek įstatymų leidimas, tiek vykdymas, tiek kontrolė yra galios, kurių sutelkimas vienose rankose gali tapti pražūtingas. Dėl šios priežasties Vakarų pasaulyje dominuoja atsvarų sistemos, kuriose savo balsą turi ne tik išrinktieji, tačiau ir renkantieji. Teisė tapo išskaidyta – kad ir kiek kalbėtume apie įvairiausius teisininkų klanus, atsvaros egzistuoja.
Klausimas, ar visuomenė sugeba tomis atsvaromis efektyviai pasinaudoti.
Teisinė apsauga nuo pačios teisės, matyt, yra teisinės evoliucijos padarinys. Manyčiau, jog šia kryptimi evoliucionuota teigiamai. Asmuo negali būti nubaudžiamas, kol jo kaltė neįrodyta. Iš vienos pusės, tai apsunkina patį nubaudimo procesą ir, tuo pačiu, sulėtina teisingumo įvykdymą. Tačiau už greitą nubaudimą svarbiau yra tai, kad nebūtų baudžiami nekalti asmenys. Tai tam tikra prasme taip pat užtikrina saugumo jausmą – nekaltas žmogus turi apsaugą nuo klaidingų sankcijų taikymo jo atžvilgiu.
Šiuolaikinėje visuomenėje netgi nusikaltėlis, pažeidęs visuotinę tvarką ir pasikėsinęs į „teisinės sienos“ vientisumą, turi teisę pasisakyti, motyvuoti savo elgesį. Sankcijos tapo individualizuotos – atsižvelgiama į kiekvieną konkrečią situaciją, aplinkybes, pavojingumą, galų gale, į veiką padariusio asmens tyčią.
Deja, tačiau teisė ne visiems atrodo vienodai teisinga. Nieko stebėtino. Tai priklauso nuo aibės priežasčių – asmeninės patirties, teisės supratimo, charakterio, išankstinių nusistatymų, aplinkos įtakos ir t.t. Galbūt svarbiausias aspektas – asmens, susidūrusio su teise, padėtis ir atitinkamų atsakingų asmenų ar institucijų sprendimo jo atžvilgiu turinys. Ypatingai nepasitenkinimai išryškėja ribinėse situacijose, kuomet teisė nėra akivaizdžiai nė vienos ginčo šalies pusėje, kai renkamasi tarp teisingo ir teisingesnio arba neteisingo ir mažiau neteisingo.
Tenka prisiminti, jog teisę kuria ir taiko žmonės. Teisė tikrai nėra tobula savaveiksmė sistema, skirstanti gėrį ir blogį, teisuolius ir melagius. Teisės taikymas priklauso nuo įrodymų, argumentų, aplinkybių visumos. Viena vertus, braškių skonio ledai taip pat ne visiems yra skanūs. Tačiau kita vertus, teisės objektyviai neįmanoma atriboti nuo jos leidėjų, vykdytojų, kontroliuojančių asmenų subjektyvių emocijų, mąstymo ypatumų. Teisė gali klysti, kaip ir gali klysti su ja susiję žmonės.
Teisės taikytojas gali priimti objektyviai neteisingą sprendimą. Galų gale, teisės taikytojas gali būti apsileidęs ir vengti tinkamai atlikti savo darbą, stengtis eiti lengviausiu keliu. Tačiau prisiminkime nekaltumo prezumpciją – tai nėra teisės kaltė, tai gali būti kaltė ją kuriančių, vykdančių, kontroliuojančių žmonių. Būtent dėl to yra numatytos pareigūnų veiksmų, teismo procesinių dokumentų apskundimo galimybės, įvairios teisinės garantijos. Teisė – priemonė, savaime nesanti nei gėriu, nei blogiu.
Teisė – tai sistema, kurioje gyvename, norime to ar nenorime. Sugriovę šią sistemą grįžtume labai toli į praeitį – į laikus, kuomet kiekvienas kovojo už save, kuomet fizinis pajėgumas buvo teisingumo matas. Taip buvo, tačiau „ikiteisiniais“ laikais mūsų planetoje gyveno toli gražu ne 7 milijardai gyventojų. Sunku atsakyti, ar teisė yra išradimas, ar natūraliai susiformavęs reiškinys, tačiau drįstu teigti – šių laikų visuomenė be teisės nėra įmanoma.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!