Mus nuolat bombarduoja žmogaus grožio etalono įvaizdis iš parduotuvių lentynose išrikiuotų bulvarinių žurnalų. Laibakojų manekenių nuotraukos juose lyginamuoju principu nuolat mūsų sąmonei primena, kokia netobula mūsų pačių išvaizda, kaip greit bėga laikas, negailestingai fiksuojantis, amžiaus metų skaičių, kelis penkmečius spintoje kabantys drabužiai jau senai nesutenka tose vietose, kurios kažkada buvo mielos pačiam pažiūrėti ir kitiems parodyti, bei visus kitus su mūsų išore susijusius skaudžius dalykus...
Raumeningi baltadančiai vyrukai iš tų pačių žurnalų viršelių mielai demonstruoja savo lieknus, išpuoselėtus kūnus, tarytum kviesdami tokiais tapti milijonus tų spaudinių vartytojų. Žiniasklaida savo reklamomis nuolat mus skatina mesti svorį, mankštintis sporto klubuose, lyginti raukšles plastikos klinikose ar net taupyti savo sunkiai uždirbamus pinigėlius radikalioms chirurginės plastikos operacijoms. Kare prieš mus dalyvauja ištisos industrijos, įtaigiai parodančios, kokie esame išoriškai netobuli.
Nusiraminti ir susitaikyti su esama padėtimi nepadeda ir visuomenėje nuolat eskaluojama žmogaus grožio dilemos problema. Nuolat grįžtame prie pirmapradžio teiginio, kad svarbiau žmogaus vidinis, o ne išorinis grožis. Ar tai paguoda tų, kurie nėra apdovanoti gamtos? O gal tam tikra savigynos priemonė, leidžianti priimti vertingiausią žmogui duotą dovaną: apsisprendimo laisvę... būti gražiu išoriškai arba būti gražiu vidumi, ir rinktis kelius kaip siekti harmonijos?
Žmogaus grožis iš esmės yra labai sureikšminamas... Bandant suvokti gerai tai ar blogai, reikia apibrėžti, ką mes įvardintume išoriniu grožiu: proporcingą kūno sandarą? Simetrišką veido ovalą? O gal vieno ir kito faktoriaus visumą? Ir kas iš esmės yra tas grožis, apie kurio ašį sukasi pasaulis?
Sociologai teigia, kad grožis – asmens, objekto, vietovės, idėjos savybė, sukelianti subjektyvų estetinio malonumo, reikšmingumo, pasitenkinimo jausmą. Grožį nagrinėja estetika, sociologija, socialinė psichologija, kultūra. Visuomenėje yra iškeliami grožio etalonai, o pati grožio sąvoka dažnai pateikiama kaip siekiamybė.
Apklausos rodo, kad tik 6 procentai žmonių, kalbant apie žmogaus grožį, visiškai patenkinti savo išvaizda. Kitiems 94 procentams atrodo, kad jiems reikia pagalbos. Kadangi žiniasklaida ilgai mus pratino prie „tobulo“ kūno, mūsų sąmonė tai ir priima kaip neginčijamą aksiomą. Tuomet galime daryti prielaidą, kad idealus kūnas yra klasikinės formos. Tokios moteriškos figūros pečiai ir klubai beveik vienodi ir visiškai aiški juosmens linija. Žodžiu, natūralių proporcijų su pabrėžta talija visumą, nepervertinant išlinkimų, galėtume apibrėžti kaip idealios figūros etaloną.
Daugelį šimtmečių vyro kūno idealu buvo laikomas Apolono prototipas. Šiais laikais, kai fizinio alinančio darbo poreikis, reikalaujantis daug jėgos ir ištvermės kasdieniniame gyvenime nebeaktualus, vyriškos figūros reikalavimai yra pakitę ir labiau priimtinu etalonu imama laikyti liekną, šiek tiek ties pečiais platėjantį vyrišką siluetą.
Mes galėtume išvardinti tuziną šiuolaikinės moters grožio sampratos bruožų. Tai sveika išvaizda, harmoningi, simetriški veido bruožai, gražūs, sveiki plaukai, proporcinga figūra, spinduliuojančios akys, lygūs, balti dantys, malonus balso tembras, grakšti, lengva eisena, tiesi laikysena, komunikalumas, aštrus protas (sąmojingumas), nuoširdumas. O meistriškų visažistų ir gausios kosmetikos pagalbos dėka veidelį galima paversti tikru šedevru. Ne veltui kažkuris iš vyrų yra sarkastiškai pastebėjęs, kad moterys yra kur kas gražesnės nei jos atrodo...
Socialinės psichologijos tyrimai rodo, kad išoriškai patraukliems žmonėms iš tiesų labiau sekasi gyvenime: jie sulaukia daugiau dėmesio, su juo - daugiau naudingų pažinčių. Jų karjera sėkmingesnė, jie tampa populiaresni, pasižymi geresne fizine bei psichologine sveikata. Genetika - dar ne galutinis nuosprendis.
Psichologai teigia, kad mums patrauklu tai, kas mūsų sąmonei signalizuoja „gerus genus“, lemiančius asmens sveikatą, socialinį statusą ar net asmenybės bruožus - t.y. mūsų sėkmingą prisitaikymą visuomenėje. Yra paskelbti tyrimų rezultatai, įrodantys, kad pagal santykinį vyriško veido plotį galima nuspėti testosterono išsiskyrimo lygį, kuris daro įtaką vyro agresyvumui. Minėtų hormonų lygis priklauso ne tik nuo genetikos, bet ir nuo žmogaus būdo, vadinasi, galima tapti kitokiais...
Nors, kaip minėjau, veidas - informatyviausia kūno dalis, tačiau vertinant išoriškai žmogų, nužvelgus veidą, vertinamas kūno masės indeksas ir figūra. Mus labiausiai traukia tie veido bruožai, kurie signalizuoja savybes, svarbias socialinėje terpėje bei žmonių tarpusavio santykiuose. Tyrimai rodo, kad iš veido patikimai galima nuspėti, ar žmogus yra ekstravertas ar intravertas, ar emocionalus, draugiškas. Mums patrauklūs tie bruožai, kurie intuityviai susiejami su teigiamomis žmogaus psichologinėmis, fiziologinėmis, ekonominėmis ar socialinėmis savybėmis.
Suvokiamas grožis siejamas su prognozuojamu apdovanojimu - t.y. galima sėkme tarpusavio santykiuose. Tęsiant psichologų tyrimo studiją, privalu pažymėti, kad gyvenime - kas gražu vieniems, gali būti nepatrauklu kitiems. Kultūrinės psichologijos atstovai vienbalsiai tvirtina, kad fizinis patrauklumas ypatingai akcentuojamas ir susijęs su realia žmogaus sėkme individualistinėse kultūrose, kuriose individo savastis apibrėžiama individualiomis jo savybėmis, pomėgiais, pasiekimais ir, be abejo, išvaizda. Fizinis asmenybės patrauklumas mažiau svarbus kolektyvinėse kultūrose, kuriose žmogaus savastį apibrėžia daugiausiai tik socialiniai vaidmenys.
Išorinio grožio kultas giliai skverbiasi į mūsų sąmonę, vis pastiprindamas jau suformuotus stereotipus, kad gražūs žmonės yra sėkmingesni karjeroje, labiau mylimi šeimoje, aplinkinių labiau vertinami, pripažinti ir jais labiau žavimasi. Kiek racijos tame yra?
Kalbant apskritai apie išvaizdą, reikėtų turėti aiškų diskursą, apie ką kalbam. Apie stiliaus išmanymą ir individo estetinę pajautą? Išorinio ir vidinio grožio santykį? Gal iš esmės keliam klausimą, kodėl kažkas ryžtasi atrodyti „kitaip“? Siekiamybė būti orginaliais, išskirtiniais, nepakartojamais - antrinio efekto produktas. Vienaip ar kitaip, esame „išsiskiriantys“, ar ne, priklauso ne tik nuo pačios asmenybės, bet ir nuo aplinkos, kurioje ji pateikia save. Viskas reliatyvu. Vienoje aplinkoje būdamas išskirtinis, toks gali nebūti kitoje.
Apskritai, kalbant apie kai kuriuos dalykus, pravarčiau naudoti sąvoką „savitumas“, „individualumas“ o ne „išskirtinumas“. Savitumo reikia siekti lavinant asmenybę, čia ir atrandama vietos kitai grožio dedamajai - išlavintam turtingam vidiniam pasauliui, iš vidaus suteikiančiam asmenybei išorinio spindesio, elegancijos ir sukuriančiam dvasiškai turtingos asmenybės įvaizdį. Ne vienas mūsų savo gyvenimo kelyje esame sutikę brandžias, dvasiškai turtingas, profesionaliai kvalifikuotas asmenybes, mielai demonstruojančias savo intelektą, tačiau tuo pačiu ignoruojančias savo išorę.
Bendravimui su žmogumi nėra svarbi jo veido ar figūros forma... Kur kas svarbesnis požiūris į tai, kaip vienas ar kitas žmogus moka save pristatyti, pateikti, kokias pastangas deda į savitarpio santykius, pritaikydamas savo išorines savybes maloniam bendravimui su kasdien sutinkamais jį supančiais aplinkiniais.
Abuojai parinkta apranga, nepritaikyta figūros tipui, sunkūs raginiai akinių rėmai darkantys veido bruožus, kreivi parudavę dantys, netvarkyti ar net apkramtyti nagai, nukleipti batai - toks įvaizdis nepateisintų nė vienos dvasiškai turtingos asmenybės principingos nuomonės, kad ją turi puošti mistinis vidinis grožis...
Antra vertus, kaip mums, mirtingiesiems, tą vidinį grožį suvokti, jį atpažinti, jei nekatrie intelektualai savo provokacine išvaizda tarytum deklaruoja potencialų išorinės tvarkos neigimą savo intelektualinio grožio kompensacija. Pastangos, įdedamos į savo išorės priderinimą aplinkai kiekvienam visuomenės individui duoda atitinkamų dividendų: su malonios išvaizdos žmonėmis lengviau bendraujama, lengviau dalinamasi mintimis, su jais paprasčiau užmegzti pokalbį, jie mažiau kompleksuoti ir įsitempę...
Suprantama, kad neverta bijoti išsiskirti ir išoriškai. Vidinis ir išorinis grožis nėra antipodai. Jie vienas kitą papildo. Tai žaidimas, kurio pagrindinė taisyklė - kūrybinė erdvė. Ir, be abejo, išorinis grožis padeda atskleisti vidinį (ir atvirkščiai). Jei žmonės būtų atsparesni visuomenės opinijai ir nustotų išvaizdą taip sureikšminti, dėl jos nuolat teisintis, rastų jėgų atsispirti panoraminei minios nuomonei, patys taptų laisvesni nuo mus visus sukausčiusių stereotipų.
Yra savaime suprantama, kad kiekvienas laisvas žmogus turi teisę rengtis, kaip jam patogu ir atrodyti taip natūraliai, kaip jį sukūrė gamta - motina, tačiau daugelis koreguojame savo išorę kasdienėmis kosmetinėmis priemonėmis, tuo parodydami, kad turime priklausomybę tokiai bendruomenei, kuri mus priima pagal tam tikrus kriterijus. Lietuvių mentalitetas atspindi akivaizdžiai pragmatišką požiūrį į aprangą - diktatūrą. Tai yra esminė problema. Berods, prof. Šliogeris yra sakęs, kad „žmogus yra vertas tiek, kiek jis išsiskiria iš minios. Kitaip jis – tik viena žuvis silkių statinėje“.
Apibendrinant pateiktas mintis, galima pridurti, kad žmogaus išorinio grožio ir vidinio gerumo santykis, kaip ir amžinojo variklio utopija, yra neišsemiama, tačiau nuolat diskutuotina tema. Kiekvienas tuo klausimu turėtų savo nuomonę, kuri turi teisę būti kardinaliai priešinga autorės požiūriui, tačiau turint omenyje mūsų, žmonių, klasifikaciją biologinėje žemės grandinėje, t.y. priklausymą homo sapiens sapiens porūšiui, kuriam būdingas siekis tapti tobulesniais kitų to paties porūšio individų atžvilgiu...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!