Kas per laikai: vogti ir muštis nebegali, o čiaupe vanduo dega

 (38)
Nepatikėsite! Užvakar užsidegė čiaupe vanduo. Degė mėlyna ugnimi ir kvepėjo dujomis. Niekada su tuo anksčiau nebuvau susidūręs. Anksčiau, prie ruso, va tai tada buvo vanduo! Grynas ir skaidrus, visi jo turėjo, o kas neturėjo – galėjo pasivogt į valias. Ir žmonės vieni kitiems geri buvo. Seneliams, pasakojo, trūko vandens, tai į Sibirą ištrėmė – ten ledynų ir sniego dešimt mėnesių per metus iki kaklo, imk ir tirpdykis. Ar ne geras gyvenimas buvo?
Nebuvo „Chevron
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Visi stovėjo eilėse, skundė, o jei paburnodavo, kad vandens maža – ligoninė, dar anksčiau – tas pats Sibiras. Ir staiga įvyko didžiausia neteisybė pasaulyje – leido išvažiuoti ir pamatyt pasaulį, patiems tvarkytis, spręsti, kur ir kaip norime keliauti. Man anksčiau patiko vandenį vogt, bet vat uždraudė.

Eidavau iki šulinio, ir vaidindavau, kad semiu vandenį. Iš tiesų, tai su kolegom iš slovakų kalbos verstus anekdotus apie uošvienę pasakodavom ir degtinę gerdavom. Dabar tik pabandyk darbe taip – atleis! Kur neteisybė? Jau išgert darbe nebegalima, net plytų nepasivogsi sodo namelio priestatui draustinyje. Kaip taip įmanoma? Grąžinkit senuosius laikus!

Žodžiu, dabar „Chevron“!

Visada prie ruso skaidrus tas vanuo buvo, bet sugriovė tobuląją valstybę žmonės, kurie prisigalvojo, kad anei vogt nebegalima, darbe gert nebegalima, universitete nusirašinėt draudžia (o kai nusirašai per kiekvieną egzaminą ir nusiperki bakalaurinį – tai, matai, gieda, jog vien „diplomo neužtenka“), žmonos mušt nebegalima, ką jau kalbėti apie vaikus... Baigėm vaikus mušt, iškart „akropoliuose“ pradėjo juos vogt ir tvirkint. Dėl to dabar viskas žlugo. Kiekvieno lietuvio turtas padidėjo dešimtis kartų.

Šalies vertė, matuojant pagal bendrąjį vidaus produktą, pakilo daugiau nei penkis kartus, biudžetas padidėjo daugiau nei penkiolika kartų, o sąžiningai įgijusio išsilavinimą ir dirbančio aukštos kvalifikacijos darbą žmogaus gyvenimas pasidarė neapkenčiamas – nepropagandinis kinas, sniego arena, nauji daugiabučiai, gatvės, infrastruktūra, pieno ne viena, o dešimt rūšių, ką jau kalbėti apie televizorių ekranų skersmenį, telefonus, automobilius... Dar sakė, kažkokios teisės – žmogaus, žodžio, judėjimo, tikybos.

Grįžtam atgal

Už skaidrų vandenį atiduočiau viską – išsilavinimą laisvam universitete be propagandos, internetą užsiblokuočiau, gert litrais degtinę pradėčiau, visus, išskyrus „Aeroflot“, lėktuvus „Iskanderiu“ numuščiau ir sieną valstybės geležine tvora apjuosčiau, visą šaldytuvo turinį išmesčiau, atsisakyčiau dešrų, kumpių, šlaunelių, pasilikčiau tik daktarišką ir „tarybines“ pieniškas. Elektroninį liftą atjungčiau ir suoliukus išlupčiau iš kiemo, ekologinius autobusus į laužą priduočiau – kur tie „Ikarusai“?

Be to, jei badaut ir kentėt – tai visiems kartu, o tuos jaunuosius lietuvius iš Londono „sičio“ – investuotojus, bankininkus ir teisininkus – į Sibirą! Ko čia sąžiningai užsidirba šimtais kartų daugiau, nei aš, sėdėdamas ant fotelio? Pradėjai „startupą“ – per kuprą ir į kolūkį! Programuoja čia visi kas netingi, informatikas karvės nematęs, kaip į snukį duos?

Tai va. Užsidegė vanduo. Užvakar.

Kaimynų sūnus aplinkosaugos inžineriją baigė Londone, tai sakė, jog giluminis skaldymas Lietuvoj, kitų gėrybių paieškai, jau anksčiau kelis metus, gal dešimt, buvo daromas. Sakė, jog ir jokie sluoksniai nebuvo užteršti, nes sprogimai vyksta kilometro ar dviejų gylyje, o vanduo – 50 metrų gylyje.

Sakė, jog chemikalai, naudojami skalūnų gavyboj, yra naudojami maisto pramonėje – sveikatai nepavojingi ir dar tikrins juos Aplinkosaugos ministerija. Sakė, Lietuvai nebereikės po du milijardus litų „Gazprom“ sumokėti už dujas kasmet, ir dar užsidirbs: įdarbins kelis tūkstančius žmonių, naujus kelius nuties, mokesčius mokės.

Nei vienas iš mano draugų komjaunuolių nėkart mokesčių nemokėjom ir nemokėsim! Nei tada, kai prie Vagnoriaus su Landsbergiu iš fabrikų armatūras nešėm, nei tada, kai kontrabanda Gariūnuose prekiavom, nei dabar vežant cigaretes ir dyzelį iš Baltarusijos – nemokėsim mokesčių!

Dar dėl skalūnų, tas pats inžinierius sakė, jog Lietuva taps energetiškai nepriklausoma, dar konkurencingesnė, pakils ekonominė gerovė, bus investuojama į aplinką ir plėtojamas turizmas, dėl šimtamilijoninių užsienio investicijų į Vakarų Lietuvos infrastruktūrą ir darbo vietas.

Primokė amerikonai turbūt kapitalistinės propagandos. Gaunu trisdešimt rublių už komentarą ir galvoju, kodėl man skalūnai nepatinka? Skalūnų dujos – ne „Gazprom“, o Lietuvos, ir jas išgaut „Chevron“ padės. Čia tas pats lyg dujos – gėjai, juk visas blogis iš Vakarų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (47)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.