Kas per laikai: vogti ir muštis nebegali, o čiaupe vanduo dega

 (38)
Nepatikėsite! Užvakar užsidegė čiaupe vanduo. Degė mėlyna ugnimi ir kvepėjo dujomis. Niekada su tuo anksčiau nebuvau susidūręs. Anksčiau, prie ruso, va tai tada buvo vanduo! Grynas ir skaidrus, visi jo turėjo, o kas neturėjo – galėjo pasivogt į valias. Ir žmonės vieni kitiems geri buvo. Seneliams, pasakojo, trūko vandens, tai į Sibirą ištrėmė – ten ledynų ir sniego dešimt mėnesių per metus iki kaklo, imk ir tirpdykis. Ar ne geras gyvenimas buvo?
Nebuvo „Chevron
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Visi stovėjo eilėse, skundė, o jei paburnodavo, kad vandens maža – ligoninė, dar anksčiau – tas pats Sibiras. Ir staiga įvyko didžiausia neteisybė pasaulyje – leido išvažiuoti ir pamatyt pasaulį, patiems tvarkytis, spręsti, kur ir kaip norime keliauti. Man anksčiau patiko vandenį vogt, bet vat uždraudė.

Eidavau iki šulinio, ir vaidindavau, kad semiu vandenį. Iš tiesų, tai su kolegom iš slovakų kalbos verstus anekdotus apie uošvienę pasakodavom ir degtinę gerdavom. Dabar tik pabandyk darbe taip – atleis! Kur neteisybė? Jau išgert darbe nebegalima, net plytų nepasivogsi sodo namelio priestatui draustinyje. Kaip taip įmanoma? Grąžinkit senuosius laikus!

Žodžiu, dabar „Chevron“!

Visada prie ruso skaidrus tas vanuo buvo, bet sugriovė tobuląją valstybę žmonės, kurie prisigalvojo, kad anei vogt nebegalima, darbe gert nebegalima, universitete nusirašinėt draudžia (o kai nusirašai per kiekvieną egzaminą ir nusiperki bakalaurinį – tai, matai, gieda, jog vien „diplomo neužtenka“), žmonos mušt nebegalima, ką jau kalbėti apie vaikus... Baigėm vaikus mušt, iškart „akropoliuose“ pradėjo juos vogt ir tvirkint. Dėl to dabar viskas žlugo. Kiekvieno lietuvio turtas padidėjo dešimtis kartų.

Šalies vertė, matuojant pagal bendrąjį vidaus produktą, pakilo daugiau nei penkis kartus, biudžetas padidėjo daugiau nei penkiolika kartų, o sąžiningai įgijusio išsilavinimą ir dirbančio aukštos kvalifikacijos darbą žmogaus gyvenimas pasidarė neapkenčiamas – nepropagandinis kinas, sniego arena, nauji daugiabučiai, gatvės, infrastruktūra, pieno ne viena, o dešimt rūšių, ką jau kalbėti apie televizorių ekranų skersmenį, telefonus, automobilius... Dar sakė, kažkokios teisės – žmogaus, žodžio, judėjimo, tikybos.

Grįžtam atgal

Už skaidrų vandenį atiduočiau viską – išsilavinimą laisvam universitete be propagandos, internetą užsiblokuočiau, gert litrais degtinę pradėčiau, visus, išskyrus „Aeroflot“, lėktuvus „Iskanderiu“ numuščiau ir sieną valstybės geležine tvora apjuosčiau, visą šaldytuvo turinį išmesčiau, atsisakyčiau dešrų, kumpių, šlaunelių, pasilikčiau tik daktarišką ir „tarybines“ pieniškas. Elektroninį liftą atjungčiau ir suoliukus išlupčiau iš kiemo, ekologinius autobusus į laužą priduočiau – kur tie „Ikarusai“?

Be to, jei badaut ir kentėt – tai visiems kartu, o tuos jaunuosius lietuvius iš Londono „sičio“ – investuotojus, bankininkus ir teisininkus – į Sibirą! Ko čia sąžiningai užsidirba šimtais kartų daugiau, nei aš, sėdėdamas ant fotelio? Pradėjai „startupą“ – per kuprą ir į kolūkį! Programuoja čia visi kas netingi, informatikas karvės nematęs, kaip į snukį duos?

Tai va. Užsidegė vanduo. Užvakar.

Kaimynų sūnus aplinkosaugos inžineriją baigė Londone, tai sakė, jog giluminis skaldymas Lietuvoj, kitų gėrybių paieškai, jau anksčiau kelis metus, gal dešimt, buvo daromas. Sakė, jog ir jokie sluoksniai nebuvo užteršti, nes sprogimai vyksta kilometro ar dviejų gylyje, o vanduo – 50 metrų gylyje.

Sakė, jog chemikalai, naudojami skalūnų gavyboj, yra naudojami maisto pramonėje – sveikatai nepavojingi ir dar tikrins juos Aplinkosaugos ministerija. Sakė, Lietuvai nebereikės po du milijardus litų „Gazprom“ sumokėti už dujas kasmet, ir dar užsidirbs: įdarbins kelis tūkstančius žmonių, naujus kelius nuties, mokesčius mokės.

Nei vienas iš mano draugų komjaunuolių nėkart mokesčių nemokėjom ir nemokėsim! Nei tada, kai prie Vagnoriaus su Landsbergiu iš fabrikų armatūras nešėm, nei tada, kai kontrabanda Gariūnuose prekiavom, nei dabar vežant cigaretes ir dyzelį iš Baltarusijos – nemokėsim mokesčių!

Dar dėl skalūnų, tas pats inžinierius sakė, jog Lietuva taps energetiškai nepriklausoma, dar konkurencingesnė, pakils ekonominė gerovė, bus investuojama į aplinką ir plėtojamas turizmas, dėl šimtamilijoninių užsienio investicijų į Vakarų Lietuvos infrastruktūrą ir darbo vietas.

Primokė amerikonai turbūt kapitalistinės propagandos. Gaunu trisdešimt rublių už komentarą ir galvoju, kodėl man skalūnai nepatinka? Skalūnų dujos – ne „Gazprom“, o Lietuvos, ir jas išgaut „Chevron“ padės. Čia tas pats lyg dujos – gėjai, juk visas blogis iš Vakarų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? (135)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (20)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (15)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (142)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (77)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.