Kas kalama per Kalėdas?

 (23)
Kalėdos žymi Saulės sugrįžimą į mūsų pasaulį, kai dienų trumpėjimą pakeičia ilgai lauktas šviesėjimas. Kaip ir prieš daugelį tūkstantį metų mūsų išgyvenimas Žemėje tebelieka priklausomas nuo metų laikų kaitos, Saulės ir jos nuolatinio sugrįžimo pas mus. Pagal Saulės kelionę pradedami skaičiuoti Nauji Metai, maitintojėlė Žemelė irgi ilsisi ir brandina savo vaisius mums kartu su Saulele.
© Shutterstock nuotr.

Žmogaus gyvenimo, praėjusių metų įvertinimo ir naujų metų lūkesčiai neatsiejami nuo Saulės metų pradžios per Kalėdas. Dėl to šios šventės svarba įrėžta ir mūsų pasąmonėje. Kaip gamta atgimsta su Saulės sugrįžimu, taip ir žmonės turi galimybę permąstyti savo gyvenimo kelią ir svarbiausias vertybes, pasisemti gyvybinių jėgų ir ryžto kurti laimingesnį gyvenimą.

Seniausiose mūsų kalėdinėse dainose stebuklų kalviai kala laimės ženklus - aukselio žiedą naujo gyvenimo kūrimui ir sidabro žirkles, pušų viršūnių nukarpymui, kad galima būtų išvysti tėvulio dvarą, jame įžvelgti svarbiausias vertybes. Į gretą dera ir patarlė: „Kiekvienas yra savo likimo kalvis“. Tūkstantmečių senumo yra ir lietuvių išlaikytas šventės vardas „Kalėdos“, neabejotinai susijęs su kalama laime ir gyvenimu ateinančiais metais. Tad kaip sekasi lietuviams kalti kalėdinę laimę trečiajame tūkstantmetyje?

Jau nustatyta, kad kiekvienam žmogui bent kas pusantro mėnesio būtina didelė šventė, kad atsitrauktų nuo kasdieninių darbų, pailsėtų nuo rūpesčių, įgautų naujų jėgų. Kaip kompiuteris turi būti nuolat perprogramuojamas, taip ir žmogui reikia nuolatinio perderinimo.

Atgauti jėgas žmogui neužtenka valgio ir miego. Švenčių metu atsipalaiduojama, panaikinamos psichologinės užtvaros, žmogus tampa atviras ir imlus. Tai geriausias metas pasąmonę praturtinti svarbiausiomis vertybėmis, kurios įgalintų kurti sėkmingą gyvenimą. Kalėdos – ypatinga, Saulės sugrįžimu paženklinta šventė, todėl visas šventinis vyksmas visiems metams nuteikia žmogų tam tikra linkme. „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“ – byloja mūsų patarlė.

Per Kalėdas kuriame gyvenimo modelį visiems metams. Šventės neurolingvistiniam programavimui pasitelkiami visi pojūčiai, ir tai, ką patiriame, pasilieka mūsų pasąmonėje ilgam, turi reikšmingos įtakos mūsų norams, mintims, sprendimams ir veiksmams. Todėl labai svarbu viskas, kas vyksta per šventę, kokia pasirenkama aplinka, kokios išryškinamos vertybės.

Kodėl nuo seno kalendorinės šventės vykdavo ne tik šeimoje, bet buvo dar svarbiau sėkmingai švęsti bendruomenėje? Kuo didesnis artimų žmonių ratas supa mus per šventę, tuo stipriau užtikriname savo ir mus supančių žmonių šviesią ateitį. Šiandieną Kalėdų šventimas darbo kolektyvuose bei įvairiose bendruomenėse yra taip pat labai svarbus, todėl visada iškyla klausimas: o kaip tą padaryti geriausiai?

Kalėdos mus apipila dovanomis, tačiau greitai, pasibaigus šiam laikotarpiui, mes pajuntame, kad gyvenimas ne rožėmis klotas. Kalėdinė dovanų karštinė pagimdyta šių laikų beatodairiško ir žudančio vartotojiškumo. Išeitis yra paprasta, ją gerai žinojo ne tik mūsų protėviai, bet ir kitos tautos, prie šių vertybių neišvengiamai grįžta ir pažangi visuomenė – per Kalėdas reikia dovanoti ne daiktus ir pinigus, o dėmesį, pagarbą, meilę ir palaikymą. Tai tikros vertybės, kurių reikia per visus metus. Jos stiprina žmones ir jų bendradarbiavimą, geresnio pasaulio kūrimą, jų dalinimas, prasidėjęs per Kalėdas, bus malonus ir mūsų neapsunkins visus metus.

Kaip pasirenkame vietą kalėdiniam vakarui? Pabėgdami nuo miesto šurmulio, šventę galime priderinti prie gamtos ir kosmoso ritmų. Brangia vertybe tampa tyla, negožiama automobilių gausmo, ar galimybė pamatyti kalėdinės nakties žvaigždžių spindesį. Stebėdami mėnulį ir žvaigždes susijungiame su visu pasauliu, nes tada jie šviečia ne tik milijardams Žemės gyventojų, bet ir mūsų artimiesiems, išvykusiems svetur. O jei dar apglėbsime šimtametį ąžuolą, mes su juo tarsi susiliesime, pasąmonėje įsirašys mus stiprinantys jėgos, tvirtybės įrašai. Užkopę ant piliakalnio, atiduodami pagarbą Tėvynės gynėjams, nutiesiame tiltus, sujungiančius mus su tūkstantmete tautos galia.

Turime labai žaismingą lietuvišką paprotį – per Kalėdas su visa bendruomene, draugiškai sukibus apvilkti aplink kaimą ir sudeginti kelmą ar kaladę, simbolizuojančią senus metus. Tai puikiausias savas komandos formavimo būdas, nuteikiantis sutartinai spręsti visus uždavinius, kurie mūsų laukia kitais metais. Šventinis, simboliškai įprasmintas klampojimas po pusnis atstato ryšius su motinėle Žemele, užgrūdina mus, išsklaido slogią nuotaiką, sunkumai tampa įveikiami.

Sustoję aplink šventinę ugnį, pasidalinę duona iš vieno kepalo, nuteiksime save dalintis gerove su bendruomene visus metus. Ugnis visus sujungia, sustoję apie ją ratu, turime galimybę sujungti visus mūsų išsakytus geriausius linkėjimus, kurie tampa mus darniam gyvenimui skatinančia programa.

Pasipuošę tautiniais rūbais, baltais marškiniais, tautiniais ženklais, savimi įkūnijame visas tautos gyvybines šviesiąsias savybes – ir mes, ir aplinkiniai įsisamoniname, kad mūsų linkėjimus ir taurias kalbas lydi darbai ir įkūnijimas gyvenime. Mes tampame ne „išverstaskūriais“, o patikimais ir atsakingais bendražygiais.

Lietuviški kalėdiniai valgiai nuteikia mus gyventi skalsiai, sveikai ir sočiai. Sąmoningumas ir išmonė švęsti šią šventę geriant tik blaiviuosius gėrimus, žymiai padidina blaivaus mąstymo galimybes kitais metais. Būsime neabejotinai apdovanoti didesne sėkme, geresne sveikata ir laimingesniu gyvenimu.

Džiugi nuotaika ir linksmybės užpildys šventę gyvybe, įtvirtins mūsų santykiuose ir pasąmonėje laimingo gyvenimo nuostatą. Geriausia tai pasiekti dainuojant, šokant ir žaidžiant žaidimus. Tik neapsirikite! Jokie koncertuojantys muzikantai, dainininkai, šokėjai ar kiti „linksmintojai“ negalės to padaryti už jus! Per Kalėdas būtina dainuoti patiems, pašokti su kiek galima daugiau bičiulių, nes nėra geresnio ir džiaugsmingesnio bendruomenės sujungimo, kaip dainos ir šokiai. Todėl didžiausia vertybė per šventę yra turėti gerus dainų žinovus ir užvedėjus, paskui kuriuos malonu dainuoti, ir muzikantus, kurie visus įtraukia į šokių šėlsmą. Tam turime tikrą tautos lobyną ir nebesijauti nepilnaverčiu, jei nebereikia ieškoti vis kitų šventimo būdų ir priemonių. Gyvas ir linksmas bendravimas pe Kalėdas nuteiks visiems metams pasitikėti savomis jėgomis kurti džiugų bendravimą tarp žmonių ir pasitikėjimą savomis jėgomis.

Taigi per Kalėdas galima sėkmingai kalti savo laimę, turime šimtmečių užgrūdintus laimės kūjus – tautos patirtį ir papročius, dar labiau reikalingus šiais laikais. Linkiu kalti laimę patikimiausiais ir geriausiais įrankiais!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (47)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.