Jei įdėmiai peržiūrėtumėte žiniasklaidoje publikuotas į Ruklą vežamų šauktinių nuotraukas (kalbu ne apie tas reklamines, jau iš Ruklos), nesunkiai pastebėtumėte, kad dominuoja nuleistos galvos, susigūžimas, ant krūtinės sukryžiuotos rankos. Atleiskite, gerbiamas ministre, bet žiūrėdamas į šiuos vyrus nematau noro tarnauti.
Už akis sumokėsime
Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje pasirodė informacija apie staiga dėl neaiškios priežasties mirusį šauktinį, taip pat karį, kuriam sveikatos patikros metu amoniaku nudegintos akys. Daug emocijų, daug komentarų, bet vertingiausias, mano akimis – LR Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko.
„Jeigu bus medikų kaltės ir kažkokių liekamųjų reiškinių, kurie įtakos kaip nors kario sveikatą, tai be abejo, kad krašto apsaugos sistema kompensuos arba atlygins pagal įstatymą“, – komentuoja ministras, sužinojęs informaciją apie kario sveikatos sutrikdymą.
Ką, ponas Olekai? O kur išsiaiškinsime, kodėl nutiko ir imsimės visų priemonių, kad tokios nelaimės nepasikartotų, kad karių sveikata svarbiausia, kad jauną vyrą sužaloję kariuomenės medikai turės prisiimti atsakomybę? Ministro atsakymas labai vaizdžiai iliustruoja požiūrį į šauktinius, kad niekam neįdomi jų sveikata, kad viską galima nusipirkti, o svarbiausia, kad Lietuvos kariuomenėje viskas labai gerai.
Supelijusi duona ministrui sveikas ir skanus maistas?
Vienam iš šauktinių dėl neaiškių priežasčių mirus, kariai Rukloje panikuoja ir atsisako valgyti kariuomenės maistą. Vienas jų žurnalistams užsimena apie atvejį, kai patiekiama supuvusi duona, kitas, apie draudimus gerti vandenį dėl galimai prastos jo kokybės. Tuo tarpu žiniasklaidos atstovų kalbinamas ministras postringauja, kad atsiliepimai apie maitinimą vien tiktai geri, visi patenkinti sveiku, skaniu ir pakankamu maistu.
Žodžiu, viskas pas mus labai gerai, tik „dietą vegetarams“ reikia sudaryti. Tai arba ministras nelabai žino, kuo gyvena Lietuvos kariai, arba tikras šauktinio gyvenimas pagražintas.
Niekas nežino, dėl ko mirė, bet nuo maisto – tikrai ne
Stebina ir Krašto apsaugos ministro bei kariuomenės vadų ramumas dėl maisto kokybės, kai tikroji šauktinio mirties priežastis dar nenustatyta. Skrodimas ir daugelis kitų tyrimų neatlikta, o krašto sistemos atstovai užtikrintai tvirtina, kad su maistu tai niekaip nesusiję. Net jei apsinuodijimas maistu mažai tikėtinas, kaip galima taip drąsiai teigti neturint išvadų dėl mirties priežasčių? Ar buvo atlikta maisto ir geriamo vandens kokybės patikra? Iš viešai prieinamos informacijos, suprantu, kad ne.
Dėl informacijos trūkumo išsigandę kariai, nusprendę nevalgyti, kol nepaaiškės, ar maistas čia tikrai niekuo dėtas, vadų viešai pašiepiami siūlymais užsidėti ir dujokaukes, neva, galbūt galima užsikrėsti ir oru. Toks arogantiškas vadovybės elgesys siunčia nedviprasmišką žinutę – mums jūsų sveikata nelabai ir rūpi.
Ar tik nelaimingi atsitikimai?
Man kaip piliečiui rūpi, ar pastarųjų dienų įvykiai kariuomenėje tik nelaimingi atsitikimai ar atsainaus požiūrio į mus ginti besiruošiančius karius pasekmė? Iš pavienių karių ir jų artimųjų citatų skirtinguose žiniasklaidos kanaluose galima susidėlioti nerimą keliantį vaizdą: kariai įbauginti ir daug ko nepasako, nuo visko gydoma vienu vaistu „Ospamox“, į karių sveikatos nusiskundimus reaguojama antspaudais popieriuje (kam tuos plaučius klausyti), visko pasitaiko...
Labiausiai nerimą kelia tai, kad šiomis dienomis skaitytuose ir girdėtuose ministro ir kariuomenės vadų pasisakymuose nepripažįstamos problemos ir labai panašu į tai, kad jos nebus rimtai sprendžiamos.
Ir pabaigai klausimas, kodėl apie gegužės 12 dieną nudegintas kario akis visuomenė sužino tik gegužės 16 dieną? Kiek dar tokių istorijų neiškilo į viešumą? Gal pabaikime tą cirką ir išgirskime šauktinius, jų artimuosius, pripažinkime klaidas, esančias problemas ir imkimės jas spręsti. Lietuviai reikia sočių, sveikų, motyvuotų ir atsidavusių karių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!