Kaip Ukraina išgyvens be Europos?

 (47)
Ukraina ir ES - šita tema mūsų žiniasklaidoje yra pagrindinė jau kelias savaites. Dažnai sakoma, kad Ukrainai būtina įstoti į ES, kaip įstojome mes, ir tada ta šalis pasieks tokių aukštumų, kokių savo istorijoje nėra regėjusi. Norėtųsi šią aktualią temą apie galimus Ukrainos pasiekimus ir aukštumas panagrinėti šiek tiek išsamiau.
© AFP/Scanpix

Vakarai, Europa ir JAV – dažnai jie pateikiami kaip vienintelis, nekvestionuojamas ir nepajudinamas gėrio etalonas. Visų pasaulio šalių pliusai ir minusai yra matuojami pagal Vakarų standartą. Jeigu Ukraina neįstos į Europos Sąjungą – ji praras labai daug vertybių ir pažangos, kuri jau išskleidė savo žiedus mūsų vakarietiškoje ir tolerantiškoje Lietuvoje, įstojusioje į ES beveik prieš 10 metų. Ką praranda Ukraina?

Visų pirma - labai blogai, kad Ukrainoje nebus vakarietiškos tolerancijos ir gėjų eitynių. Tai vienas iš didžiausių šalies praradimų, jeigu ši šalis neįstos į ES ir neturės palankesnių sąlygų diegti savo šalyje naujas, modernesnes vertybes. LGBT atstovai Kijeve ar Odesoje negalės surengti šiuolaikiškos tolerantiškos eisenos su vaivorykštinėmis vėliavomis, kaip jau senokai vyksta mūsų tolerantiškoje ir pažangioje, vakarų standartus atitinkančioje Lietuvoje. Krymo paplūdimiuose žmonės nematys už rankų susikibusių gėjų porų, Lvovo gatvėse lesbietės negalės laisvai apsikabinti ir bučiuotis, Donecke vietiniai gėjai negalės įteisinti savo partnerystės (su laiku gal ir santuokos). Argi tai ne siaubinga?

Tiesiog baisu, kokia sunki lemtis laukia Ukrainos, jeigu ji nepasirinks kelio į Vakarus. Gyvenimas be tolerancijos, gyvenimas be LGBT eitynių. Argi tai galima pavadinti tikru gyvenimu? Ko gero, Ukrainos euroentuziastai, susirinkę Euromaidane, tai gerai supranta. Labai norėtųsi, kad šie žmonės atvyktų į Lietuvą pasižiūrėti eilinių mūsų šalyje vykstančių seksualinių mažumų eitynių, pamatytų kaip atrodo nugalėjusios tolerancijos dvasia laisvoje, drąsioje, vakarietiškoje šalyje. Ko gero, toks apsilankymas padėtų Ukrainos euroentuziastams dar geriau suvokti visus Vakarų pasaulio pliusus, bei galbūt netgi paskatintų dar labiau kovoti už Ukrainos kelią į vakarus – kovoti už pažangą, už laisvę, kad pagaliau netgi gimtajame Lvove ar Vinicoje LGBT atstovai galėtų viešai atskleisti save.

Jeigu jau prakalbome apie vakarų Ukrainoje esantį Lvovą (atsiprašau, Lvivą – būtent taip iš tikrųjų ukrainietiškai derėtų vadinti tą miestą), tai reikėtų akcentuoti seniai daugeliui žinomą dalyką, kad labiausiai norintis integruotis į Vakarus regionas būtent ir yra ta pati vakarų Ukraina. Rytinė Ukrainos dalis yra mažiau euroentuziastinga, nors, ko gero, vakarietiškai mąstančių netrūksta ir ten. Istoriškai įdomu tai, kad šiuo metu ypač euroentuziastingoje vakarų Ukrainoje antrojo pasaulinio karo metais toks Bandera vykdė savo labai plačiai pagarsėjusią veiklą. Vakarų Ukrainos miestuose galima pamatyti Banderos paminklų, per mitingus galima pamatyti plakatų su jo atvaizdu bei išgirsti šūkių „slava Banderi! “.

Gal šiek tiek liūdnoka turėtų būti kai kuriems vakarų Ukrainos euroentuziastams, kad Ukrainai įstojus į ES, dalies jų taip mylimo Banderos gerbimas gali būti stipriai apribotas ar netgi uždraustas - Banderos veikla dažnai yra laikoma nacionalistine, todėl tikrai labai sunkiai suderinama su ES standartais, o kaimyninėje Lenkijoje dažnai prisimenama, kad antrojo pasaulinio karo metu vadinamieji „banderovcai“ vykdė ne ką kitą, o patį tikriausią vakarų Ukrianoje gyvenusių lenkų etninį valymą, dažnai traktuojamą netgi kaip genocidą, kurio aukomis tapo nemenkas skaičius – iki 100 tūkst. žmonių.

Taip pat dalies Banderos gerbėjų vartojamas nekuklus ir nedraugiškas žodelis „moskali“, skirtas apibūdinti jiems artimai giminiškai rusų tautai, taip pat nelabai atitinka vakarietiškos politkorekcijos standartų ir labai tikėtina, kad už tokio žodelio vartojimą gali būti skiriamos baudos ar atiminėjami kompiuteriai kaip už nepolitkorektiškus pasisakymus daroma vakarietiškoje Lietuvoje. Na, bet nieko tokio – dėl didesnio artumo su Vakarais galima daug ką ir paaukoti, netgi tokius dalies žmonių pasąmonėje įsišaknijus, vos ne tam tikra „subkultūra“ (turinčia baisoką istorinį atspalvį) tapusius dalykus.

Apskritai, mūsų žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje jau senai įsigalėjo standartas, kad viskas, kad yra iš Vakarų, yra neabejotinas gėris, o viskas, kas susiję su Rusija… Čia jau atskira istorija. Štai, pavyzdžiui, kai dujos perkamos iš kokios nors plačiai žinomos rusiškos bendrovės – tai dažnai yra siejama su „nelaisve, priklausomybe“, o kai kokioje nors valstybėje skalūnines dujas išgauna iš JAV atėjusi plačiai žinoma kompanija – tai jau iš karto sukelia laisvės ir nepriklausomybės pojūtį.

Kai Rusija turi karinę bazę kurioje nors šalyje, tuojau pat daug kas pas mus pradeda kalbėti, kad ta šalis esanti „pavergta“, o kai JAV kur nors turi karinių bazių, reiškia, tos šalys yra labai saugios. Kai atominė elektrinė statoma Baltarusijoje ar Kaliningrade, kai buvo eksploatuojama tarybinė Ignalinos AE - kilo daugybė nerimo dėl galimos grėsmės, tuo tarpu naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje – tai visai kas kita, nes vakarietiškos technologijos ir t. t. Ko gero, visas šias tiesas labai gerai supranta ir vakarietiškai mąstantys Ukrainos žmonės.

Labai svarbu paminėti ir tokį euroentuziastų naudojamą lozungą, kad Ukraina tik tapusi ES ir Vakarų dalimi taps tikrai laisva (pagal tokią logiką išeina, kad dabar Ukraina nėra visai laisva? Ko gero, jeigu jau taip sakoma). Šiuo metu Ukraina yra atsidūrusi tarp dviejų sąjungų – iš vakarų ją vilioja Vakarų civilizaciją atstovaujanti Europos Sąjunga, o rytinėje pusėje formuojasi nauja, Rusijos formuojama Eurazijos Sąjunga. Kiekvienas vakarietiškai mąstantis tiek Ukrainos, tiek Lietuvos gyventojas žino, kad Ukrainai rinktis reikia tik Europos Sąjungą, nes joje viskas žymiai geriau, pažangiau ir „vakarietiškiau“ (na, daugelio žmonių pasąmonėje žodžiai „vakarietiškumas“ ir „pažanga“ yra tapę vos ne sinonimais).

Tuo tarpu Rusijoje ar formuojamoje Eurazijos Sąjungoje, kaip daugybė euroentuziastų sako, trūksta laisvių. Rusiją valdo V. Putinas, o daugybei vakarietiškai mąstančių žmonių vien jau šio žmogaus vardas ar nuotrauka sukelia baisų pasipiktinimą, ir kiekvienas iš jų galėtų įvardinti daugybę šio politiko padarytų darbų, kurie neatitinka vakarietiškų standartų (kai kurių žmonių nuomone tai reiškia, kad tie darbai jau savaime yra negeri, nes gerai yra tai, kas yra priimta Vakaruose). Galima pateikti kelis pavyzdžius.

Šiemet vasarą Rusijoje buvo priimtas įstatymas, pagal kurį homoseksualios poros neturės teisės rengti eitynių, tuoktis ir kurti Vakaruose daug kur taikomų darželinių ir mokyklinių programų, panašių į Lietuvoje daug triukšmo sukėlusią „Gender Loops“. Taip pat, planuojama uždrausti vaikus iš Rusijos įsivaikinti vienos lyties užsieniečių poroms. Daugybė Vakarų šalių atstovų baisiai kritikavo Rusiją dėl tokios netolerancijos (Vokietijos prezidentas nutarė ignoruoti Sočio olimpiadą, Venecija nutraukė bendradarbiavimą su Sankt Peterburgu, Madonna koncertuose aktyviai reiškė paramą Rusijos gėjams, ir t. t.). Netolerancija yra netolerancija, ir Vakarai jos neatleis.

Dar vienas šią vasarą Rusijoje priimtas įstatymas, numatantis teisinę atsakomybę už viešas patyčias iš tikinčiųjų, ko gero, kai kurių nuomone, irgi nelabai atitinka vakarietiškus standartus, nes tolerantiškuose Vakaruose religijos pajuokimas kažkodėl ne visada būna laikomas netolerancija. Tarkime, pasaulyje plačiai pagarsėjusi amerikiečio sukurta moderniojo meno skulptūrą – nukryžiuotasis, panardintas į šlapimą (įsivaizduojate, koks triukšmas kiltų, jei kas nors tokį meną sukurtų su LGBT simbolika?). Arba Lietuvoje parodytas italų šiuolaikinio menininko spektaklis, kur Jėzaus paveikslas apmėtomas „kažkuo“, imituojančiu žmogiškus ekskrementus - tolerantiškoje Lietuvoje net nekilo klausimo apie tikinčiųjų teisių pažeidimus. Arba netgi toje pačioje Ukrainoje kryžių nupjovusi pusnuogė FEMEN aktyvistė (vėliau FEMEN išreiškė paramą Ukrainos stojimui į ES, viešai Paryžiuje nusišlapindamos ant Janukovičiaus nuotraukos – neliko abejingos jų tėvynėje vykstantiems įvykiams, parodė savo provakarietišką nusiteikimą).

Vakaruose daug kam pasibaisėjimą sukėlęs dalykas – laisvės kovotojų „Pussy Riot“ (koks pavadinimas!) uždarymas už grotų vien už tai, kad jos šoko cerkvėje ir dainavo dainas. Juk kaip pasakė Vakarų šalių meno ir politikos veikėjai: pankrokas – ne nusikaltimas. Netgi cerkvėje. O Rusijoje niekaip nenorima to suprasti – tai apie kokį vakarietiškumą galima kalbėti?

Visi šie išvardinti dalykai aiškiai rodo, kad Ukrainai tikrai nepakeliui su Rusija. Ukraina turėtų rinktis Europą ir tik Europą, nes tik būdami Vakarų dalimi jie gyvens pagal tikrai pažangias ir šiuolaikiškas vertybes, gerbs žmogaus teises ir griežtai baus visus, kas tik bandys tas teises pažeisti – skirs baudas, konfiskuos kompiuterius ir draus visus nepolitkorektiškus pasisakymus.

Ekonominė pažanga taip pat ne paskutinėje vietoje. Ukrainos euroentuziastai, ko gero, labai gerai žino, kaip pagerėjo gyvenimas į ES įstojusioje Lietuvoje, kaip mūsų šalis tapo „Baltijos tigru“ ir gyvenimas Lietuvoje diena iš dienos gerėja. Nors gyventojų Lietuvoje jau sumažėjo geru penktadaliu ir toliau mažėja, bet „Baltijos tigrui“ tokie nuostoliai kažin ar yra baisūs (sprendžiant pagal tai, kad viešojoje erdvėje dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo nedaroma tokios didelės problemos, kaip tarkim, dėl Gazmanovo koncerto), ir Ukrainai, be abejo, mūsų šalis galėtų būti tobulas vakarietiško klestėjimo pavyzdys.

Net didžiulių įmonių bankrotai rytinėje, pramoninėje Ukrainos dalyje – Donbase, Charkove, Dniepropetrovske – europietiškai Ukrainai neturėtų būti baisūs, nors ten ir sukuriama milžiniška Ukrainos BVP dalis (žymiai didesnė, nei provakarietiškuose Ukrainos vakaruose). Juk kam pažangiai, europietiškai Ukrainai kažkokia ten nuo tarybinių laikų likusi pramonė? Lietuva, klestinčio „Baltijos tigro“ pavyzdys, visų šitų sovietinių reliktų atsikratė dar devyniasdešimtaisiais. Ir ką, argi blogai padarė? Ukrainos euroentuziastai gali visada atvažiuoti į Lietuvą (arba į Londoną), pasidomėti, patys paklausinėti eilinių Lietuvos žmonių nuomonių. Spėju, kad jos tikrai būtų jiems įdomios ir dar labiau sutvirtinančios ryžtą kovoti su sovietizmo liekanomis.

Ukraina šiuo metu yra susiskirsčiusi į dvi stovyklas, ir nežinia, kuri pusė laimės. Pažangūs jauni žmonės iš Lietuvos, bei daugybė kitų Vakarų šalių atstovų važiuoja į euromaidaną palaikyti provakarietiškai nusiteikusių Ukrainos aktyvistų, ir labai griežtai kritikuoja bet kokius Rusijos bandymus remti tuos Ukrainos žmones, kurie nenori į Vakarus. O kas Lietuvoje gali palaikyti tuos Ukrainos žmones, kurie nenori į ES? Į šį klausimą labai paprastą atsakymą turi kai kurie mūsų lietuviško interneto veikėjai. Jei netikite, galite kokios nors svetainės komentaruose pabandyti išreikšti paramą Ukrainos Regionų Partijos rinkėjams, ir jums labai greit pasakys, kad už jūsų komentarą jums kažkas sumokėjo 30 rublių. Aišku, kažkiek keistas tokių žmonių mąstymas, kad visos kitokios nuomonės gali būti tik nupirktos, na bet ką padarysi.

Netgi pačiu graudžiausiu atveju, jeigu Ukraina taip ir liktų už ES borto, yra šiokia tokia paguoda – draugai ukrainiečiai visada galės atvažiuoti bent jau į Lietuvą pasižiūrėti, kaip atrodo tikra vakarietiška, tolerantiška šalis. Galėsime pasiūlyti pavažinėti po Lietuvos provinciją ir parodyti visus mūsų šalies pasiekimus, pasiūlyti nueiti į tolerancijos šventę – gėjų eitynes, bei pasiguosti dėl nuolatinės ir baisios Rusijos grėsmės.

Ir dainininkei Ruslanai, grasinusiai susideginti, jei Ukrainoje nebus provakarietiškų permainų, patarčiau nedaryti to. Suprantu, be Vakarų sunku, bet gal netgi ji kažkaip ištvers visa tai, susigyvens, apsipras su tuo, kad Ukrainai gali tekti gyventi be vakarietiškos pažangos. Nežinia, kaip Ukraina gyvens be Europos, bet tikėkimės, kad gal kažkaip išgyvens.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Nusprendė pasikeisti pensijos kaupimo sutartį – sulaukė pribloškiančio banko atsakymo (82)

DELFI nuolat matau tekstus apie tai, kaip sunku žmonėms gyventi – kaip per mažai jie uždirba, per daug išleidžia ir panašiai. Vieni sako „mes gyvename blogiausiai už visus“, kiti atgal šaukia tą patį. Man atrodo supratau, kas yra blogiausia – mus visus kasdien gąsdina ir perspėja, bet kai tik paklausi, ką gali dėl to padaryti, valstybė atkiša špygą.

Lietuvos kariai saugo mus, bet ar suteikiame jiems galimybes gyventi orų gyvenimą? (137)

Kiekvienas turime savo gyvenimą ir norime jį nugyventi oriai ir nemirti per anksti. Tam, kad būtume saugūs, apsaugoti nuo karo ir kitų grėsmių valstybėje, rūpinasi kariuomenė. Kariai saugo mus.

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (64)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...