Šiandien sunku įsivaizduoti ekonomiką be išteklių. Mes stengiamės atrasti tūkstančius būdų, kaip tuos išteklius panaudoti kuo tinkamiau, deja (o galbūt ačiū Dievui), neretai pamirštame, kad ir patys taip pat esame žmogiškieji ištekliai. Čia ir glūdi didžioji dilema: kaip patenkinti neribotus poreikius su ribotais ištekliais.
Kad ir kaip būtų liūdna, šis jau legenda tapęs klausimas nutolina žmogų nuo antrosios jo dalies, kuri rodo, kad poreikiai kyla iš pačių išteklių - tai yra žmonių norų, troškimų, idėjų. Jeigu mano mintys yra teisingos, tai poreikiais galima manipuliuoti taip pat, kaip ir ištekliais.
Šias mintis grindžia pati mūsų visuomenė. Šiandien vis daugiau studentų, rinkdamiesi studijas, atsižvelgia į darbo perspektyvas bei atlyginimų dydį, kurie leidžia valdyti tiek poreikius, tiek ir išteklius. Vienas tokių žmonių yra mano draugas, kuris nusprendė tęsti jam nepatinkančias studijas vien dėl puikių darbo galimybių. Ar gera finansinė padėtis, bet širdžiai svetimas darbas laiduos laimingą ateitį? Nežinau, man nelaiduotų, bet juk visi gyvename pagal savas vertybes. Kad ir kaip bebūtų, mano draugo istorija leidžia suvokti, kad jis pasirinko tikslą virsti geru ištekliumi, taip pat ji padeda pamatyti dar vieną tiesą tapti geru ištekliumi ne visada reiškia tapti laimingu žmogumi.
Šios mintys leidžia susidaryti paradoksalų vaizdinį: mes esame tuo laisvesni, kuo geresniais ištekliais tampame, nes tai vienas iš nedaugelio kelių daryti tai, ką nori, o juk čia ir slypi laisvė. Todėl aš nuoširdžiai noriu leistis į mažytę kelionę laiku.
Leiskime sau įsivaizduoti, kad turime mylinčią šeimą, ištikimus draugus ir yra tik vienas dalykas ko trokštame iki visiškos pilnatvės - puikus darbas. Mano galva, norint turėti paskutinę laimingo gyvenimo dėlionės dalį (vadinu ją paskutine, nes visą kitą man yra svarbiau), turime atkreipti dėmesį į save. Norėdamas virsti geru ištekliumi, žmogus privalo suprasti, kas jam patinka ir yra širdžiai miela. Rodos, tai taip paprasta, kad net neverta dėmesio, tačiau jei viskas būtų taip paprasta, mes daug mažiau dvejotume rinkdamiesi ateities profesiją.
Turbūt visi esate pažinoję žmonių, kurie net ir prieš egzaminą nežinojo, kuo nori tapti, o tai lemia keletą dalykų: pirmiausia šis žmogus gali suklysti rinkdamasis profesiją, antra, jis praranda laiko išankstiniam savęs tobulinimui, trečia, jis ima žvelgti į paviršutinius dalykus ir tampa rinkos žaislu.
Knygoje „Nugalėtojų principai“ teko skaityti, kad norint kažkuo tapti, jau dabar turi taip gyventi. Įsivaizduokime du žmones: vienas ilgą laiką ketino savo gyvenimą sieti su politika ir ilgą laiką savarankiškai mokėsi teisės, ekonomikos, psichologijos ir kitų mokslų paslapčių, o kitas priėmė spontanišką sprendimą. Kaip manote, kuris iš jų lemiamą akimirką bus pranašesnis?
Na, mes jau sėdime universiteto auditorijoje. Aplink gausu jaunų, talentingų žmonių, kurie kas dieną dovanoja savo išmintį. Atrodo esame vis stipresni ir stipresni, tačiau neilgai trukus suvokiame, kad tokie esame visi. Mūsų labai daug, o ateities darbo rinkos perspektyvos yra gluminančios. Tokios mintys gali paversti mus pagiežingais ir pasipūtusiais. Niekas taip nekeičia žmogaus, kaip baimė.
Viena šių baimių yra ta, kad bijome tapti nereikalingi senovės pabaisai, kurios vardas ekonomika. Todėl mes imame keistis tol, kol galiausiai žmogus, sėdintis šalia, virsta būsimuoju konkurentu, o ne kolega. Šios mintys yra vienareikšmiškai destruktyvios. Mažų mažiausiai jos mumyse sunaikina tą žmogų, kuriuo svajojome tapti. Todėl reikia kažko, kas padėtų išvengti tokių žmogiškumą žalojančių minčių. Pats geriausias būdas rasti savyje kažkokį pašaukimą ar gebėjimą, kuris išskirtų mus iš kitų studentų. Ateityje šis gebėjimas gali tapti jūsų pragyvenimo šaltiniu, net jei ir netaps, bent jau padės išvengti klaidų, kurios ima vis labiau vešėti mūsų visuomenėje.
Atradę savyje tam tikrus gebėjimus mes greitai pamatysime, kad visgi nesame tokie vieninteliai, kaip atrodė anksčiau, tačiau tai visų pirma rodo, kad nesame vieniši. Mūsų prigimtis yra tokia, kad mes geidžiame pažinti žmones, kurie panašūs į mus. Taigi imame atrasti naujus draugus, kurie mums leidžia jaustis laimingais, o tai jau tikrai nemažai.
Ne gana to, mums ima kilti įvairiausios idėjos, kaip visiems kartu naudingai išnaudoti savo neseniai atrastus gabumus. Poveikis milžiniškas, nes atrandame naujus draugus, užsiimame visuomenei naudinga veikla ir ugdome savo gebėjimus, galų gale, kaupiame darbo patirtį. Todėl tą dieną, kai stovėsime prieš būsimuosius darbdavius, tikrai neišsigąsime klausimo: ką išmokote studijuodamas universitete? Jauni žmonės pernelyg dažnai kaltina darbdavius, kurie prašo darbinės patirties ir per retai suvokia, kad turėjo visas galimybes ją kaupti.
Štai jūs jau ne vienerius metus dirbate širdžiai mielą darbą, jums jis patinka, tačiau atrodo, kad esate nepakankamai įvertinamas, o tavo alga netenkina lūkesčių. Tomis akimirkomis kyla noras prašyti didesnio atlyginimo skyrimo. Didesnis atlyginimas reiškia tai, kad jūs jau tapote geresniu ištekliumi. Bet kaip tai įrodyti darbdaviui?
Manau, pakankamai paprastai. Tereikia keletą mėnesių dirbti efektyviau ir vieną dieną ateiti pas savo darbdavį su įrodymais, kad tavo darbas efektyvesnis. Jei tai bus tiesa, o firmos padėtis leis, tavo atlyginimas pakils, nes darbdavys neturės jokio pateisinamo preteksto nepakelti algos. Dar daugiau, jis pastebės, koks įžvalgus esate. Prašydami didesnio atlyginimo jūs įrodote, kad gebate brangiau parduoti save, o tai reiškia, kad gebėsite parduoti ir firmos prekes ar paslaugas.
Žinoma, visos šios tiesos yra sąlyginės, nes pasaulyje yra tūkstančiai skirtingų situacijų, tačiau globalus pasaulis, o kartu ir rinka, diktuoja tendencijas, kurios tampa vis skaidresnės. Tai yra ir gerai ir blogai, nes mums tampa aiškiau, kaip dera elgtis, tačiau mes kartu virstame kažkokios milžiniškos programos dalimi.
Be to, aš norėčiau nuklysti į ne vienam mūsų pažįstamą situaciją, kai vaikystėje svajodavome, kuo būsime užaugę ir mamos bei tėčiai ištardavo, kad nėra jokio skirtumo, kuo būsime užaugę, svarbiausia, jog būtume gerais žmonėmis. Koks baisus būtų pasaulis, jei tėvai tartų, kad svarbiausia virsti gerais ištekliais.
Taigi, jei jau siekiame virsti gerais ištekliais, pamėginkime virsti ir gerais bei laisvais žmonėmis. Juk mūsų pasaulį valdo nematoma ranka, kuri įvairiausiais ekonomikos dėsniais tampo mus lyg už virvelių. Mes tarytum virstame marionetėmis, tad ištrūkime iš jų kasdien vis tobulėdami ir nepamiršdami tikrųjų vertybių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!