Kaip pradėti skaityti knygas?

 (15)
Moksleiviai, skaitykit knygas, nes... Na, juk patys esate girdėję iš mokytojų, šiaip intelektualių žmonių ir mėgstančių padejuoti, piešti katastrofos vaizdus politikų, kad neskaitantys nelavina fantazijos, bus neinovatyvūs, minkomi kaip plastilinas įvairių nuomonių formuotojų. „Taip taip, tai jau mums įkyrėję, neįtikina“. O kaip gi kitaip?
© Shutterstock nuotr.

Šiuo metu skambinantys pavojaus varpais (ak, kokia antraštinė, štampinė frazė) galvoja, kad pats skambinimas jau yra labai geras dalykas, bet situacija tokia, kad tai bjaurus garsas ir pasiekęs moksleivio ausis priverčia jį jas užsidengti arba pabėgti kuo toliau. Šiaip skambintojai nori, kad jaunuoliai pas juos ateitų ir pasakytų, kad nustotų kelti triukšmą, nes priežasties tai daryti nebėra. „Nebėra? Kaip gerai, galėsiu grįžti prie savo tikrojo darbo“, - svajoja skambintojai.

Ką gi, iš šio nesusipratimo galima suktis šitaip, nors būdų yra ir daugiau – skaitantys turi kočioti (žodžiu, aišku, argumentais) neskaitančius bendraamžius. Bet kad dažnas nenori ar nesugeba to daryti. Paprašyk mokinių parašyti rašinį „Kodėl reikia skaityti knygas?“ ir rasite gausų abstrakčių frazių, šimtus kartų girdėtų priežasčių rinkinį. Dar pridėk prie kurio rašinuko „dvasinių vertybių puoselėjimą“ ir pamatysi nušvintančią aureolę ant autoriaus galvos, kuris jau atrodo pasiruošęs būtų „skleisti abstraktų žodį“. Slidus reikalas.

Apie tai kalbėdamas dažnai rizikuoji tapti sunkiai pakenčiamu verksniu („skaitykit, nes valstybė pražus, visuomenė pasidarys buka“, bet ką įtikins tai, kad kažkam iš tavęs (ne)bus naudos?) arba anksčiau minėtu jei jau ne šventuoju, tai bent kažkokiu atitrūkusiu nuo tikrovės.

Mūsų pragmatizmas (naudos siekimas) yra lyg ir problema suaugusiųjų akimis, argi ne? Tad kodėl juo gerai nesinaudojama įtikinimui, nesuprantu. Aišku, nesąmonė būtų sakyti, kad viena perskaityta knyga yra lygu 0,1 IQ taškui. Bet gal galima ir tokiais išvedžiojimais pasinaudojant sukurti gerų argumentų?

Na, aš per kvailas tai padaryti, bet yra mąstytojai, kurie tuo turėtų užsiimti. Beje, žinote, kaip aš vėl pradėjau skaityti būdamas vėlyvoje paauglystėje (sakau „vėl“, nes pradinėje knygas „rydavau“ kiekvieną dieną dėl, matyt, smalsumo, pomėgio naujumo, ir vėliau tas perskaitytų knygų skaičius sumažėjo iki 0 per metus)? Viskas labai paprasta – aš sau pasakiau, kad esu kvailys. Kažkas dar manyje priešinosi, bet vis dėlto šis teiginys buvo ir tebėra teisingas. Manau, kad neprošal kiekvienam būtų sau tai pasakyti ir pasigalynėti su savimi, kad išsiaiškintumėte, kaip yra iš tikrųjų.

Taigi, vaistai nuo kvailumo žinomi, bet vis tiek nelengva juos pradėti vartoti, ypač, kai nežinai, kurie gali būti neveiksmingi. Turiu omeny, kad jei pradėdamas skaityti iškart imi knygas iš mokyklos programos ar, tarkim, filosofines, gali mintyse sureaguoti kaip veikėjas iš filmo „Pushing daisies“: „Oh hell no!“ (filmo galite nežinoti, bet linksmą frazę turėtumėte būti girdėję ir tikriausiai anglakalbių kartai vertimo nereikia; liet. po velnių, ne!).

Tad kad taip neatsitiktų, galima pradėt ir nuo detektyvų, kurie tikriausiai turi išskirtinę savybę stipriai įtraukti, ar paaugliškų romanų, su visomis savo nešvankybėmis ir banalybėmis, kas sugeba nukreipti mintis į aukščiausio lygio neskaitančiųjų (vakarėlių liūtų ar perdėm saldžių meilučių) gyvenimo supratimą.

Kaip supratote - būtina sudominti, įdomumas pradžioje yra svarbiausias ir jokie kiti veiksniai neturėtų būti įvardijami kaip priežastis skaityti, nes tai neveiksminga. Vėliau jie ir taip būna suprantami pačiam skaitančiajam. Pati skaitymo pradžia ir yra sunkiausias dalykas. Kompiuteriniai žaidimai, muzikos klausymas yra man dar ir dabar lygiai tiek pat (o gal dar vis dėlto ir daugiau) įdomūs kaip ir knygos. Kaip nuo vienų pereiti prie kitų, tai yra sunkus klausimas, tad prieš tai pateikiau savo pasiūlymus imti lengvą, nelabai arba išvis nevertingą literatūrą ir jeigu visi orientuotųsi visų pirma į šitą klausimą, lyg ir turėtų viskas pagerėti atsiradus sprendimų (optimistiškai ir paprastai).

Kas būna paskaičius tokią literatūrą? Be abejo, norisi pereiti prie rimtesnės. Įdomu tai, kad perėjęs supranti esąs dar kvailesnis nei manei. Logiška – atrandi naujų sričių, apie kurias išmanai tiek pat, kiek senoliai apie kompiuterius: kartais – vos vos, bet dažniausiai nė kiek. Čia ir prasideda pažinimo malonumas bei supratimas, ką pranešinėjo skambintojai, ir nusivylimas, jog jie tai darė ir tebedaro skleisdami tą atstumiantį, kankinantį garsą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ar išvažiuoti su J. Statkevičiumi iš Lietuvos? Turiu jums atsakymą (168)

Taip, rašau iš užsienio ir ne, nesu emigrantas, bent jau savęs tokiu nelaikau. Stebiu nuolatines batalijas interneto erdvėje ir komentarų apkasuose tarp sakančių „užsienyje geriau“ ir tarp tų, kurie „mylim Lietuvą ir jos neišduosim“. Ir taip pat noriu pasidalinti savo mintimis.

Vyras atvėrė piniginę – suskaičiavo, kiek pinigų išleidžia per mėnesį (119)

„Minimali alga turi būti 1000 eurų per mėnesį, kad už ją būtų galima išgyventi. Visa kita yra nesąmonės ir „bobučių“ pasakojimai“, – piktinosi DELFI skaitytojas Mantas B., išdrįsęs viešai išdėstyti, kiek ir kam išleidžia per mėnesį. Kviečiame jo išlaidas palyginti su savosiomis ir pasidalinti, kaip šeimos finansus tvarkote jūs el.p. pilieciai@delfi.lt.

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (4)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (413)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (937)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.