Kaip nuvyti rudenišką liūdesį?

 (2)
Turbūt nėra žmogaus, kurio nebūtų kamavusios liūdnos, įkyrios, dusinančios mintys, spaudžiančios smilkinius, tarsi plaktuku stuksentų Henriko Radausko eilutę: „Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau...“. Ir aplink viskas nemiela, ir pats savęs imi nekęsti... Ne išimtis esu ir aš. Žinodama savo būdą, ruošiu vaistus iš anksto.
© Skaitytojo nuotr.

Šįmet teko pamatyti Bavarijoje pražydusį tulpmedį. Aišku, įsiamžinau. Ypač įkvepia kalnai, uolos, jūra. Jų didybė menkais paverčia vėjus, lietų ir audras - tai ko gi žmogui nepasisemti iš jų stiprybės. Vykdama ten, kur, žinau, bus beprasmio laukimo, įsimetu tokių „užkonservuotų“ akimirkų pluoštelį - joms visada pavyksta išspausti bent vidinę mano šypseną...

Norėdama nuvaikyti įkyrias liūdnas mintis, stengiuosi duoti rankoms darbo ir kurti ką nors gražaus, šviesaus. Ne veltui Lietuvos moterys - tokios auksarankės. Apie tai liudija ne viena internetinė svetainė, kurioje dalijamasi kūrybine patirtimi, puikiomis darbelių nuotraukomis. Kad „neišeičiau iš proto“, prieš kelerius metus pradėjau nerti angelus. Mėgstu juos dovanoti, tikėdama, kad jie atneš bent krislelį šviesos, šilumos ir kitam, galbūt liūdinčiam.

Būna ir ūmaus liūdesio, kuris taip ūžteli, kad netgi visas gyvenimas atrodo beprasmis. Tada bandau suimti save į nagą ir griebtis ko nors naujo, būtinai pozityvaus. Taip netikėtai per vieną pusdienį, pažiūrėdama į internetinę pamokėlę, iš siūlų pasidariau mandalą. Rinkau ryškias spalvas, todėl pavadinau ją „Džiaugsmingoji“ ir pasikabinau miegamajame. Ir dabar, kai darosi liūdna, ji mane įkvepia. Ir nors tai nėra tobulas kūrinys, ši mandala man labai brangi.

Kai kasdieniniai darbai ir reikalai išvaro į rudeninę niūrumą, pikto vėjo nešamą šaltą lietų, eidama gatve dažnai prisimenu kitas H. Radausko eilutes: „Aš mačiau šiandie veidą rudens,/ Liūdną veidą tarp lekiančių lapų...“. Ir kažkodėl tas ruduo man tampa mielesnis. Žinau, jis praeis, vėl bus pavasaris - ir daug daug žydėjimo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Kai užpuola liūdnos mintys, aš...“. Prašome skaitytojų – pasidalinkite geros nuotaikos receptu: ką darote, kai užklumpa liūdnos mintys, ką pasiūlytumėte daryti tiems, kurie niekaip negali pamiršti blogos nuotaikos? O gal galite pasidalinti istoriją, kaip praskaidrinote dieną kitam?

Už pozityvumą ir pagalbą nusišypsoti kitiems skirsime prizus! Trys skaitytojai, pasidalinę geriausiais puikios nuotaikos receptais ar istorijomis, kaip jiems pavyko praskaidrinti dieną sau ar kitiems, gaus po vieną knygą - Česlovo Milošo „Abecėlė“, Radeko Sikorskio „Šventųjų pelenai“ ar Aurimo Švedo pokalbių su Petru Repšiu knygą „Piešimas buvo tarsi durys“.

Receptus ir istorijas prašome siųsti el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuotaika“ iki lapkričio 5 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (2)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.