Kaip nuvyti rudenišką liūdesį?

 (2)
Turbūt nėra žmogaus, kurio nebūtų kamavusios liūdnos, įkyrios, dusinančios mintys, spaudžiančios smilkinius, tarsi plaktuku stuksentų Henriko Radausko eilutę: „Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau...“. Ir aplink viskas nemiela, ir pats savęs imi nekęsti... Ne išimtis esu ir aš. Žinodama savo būdą, ruošiu vaistus iš anksto.
© Skaitytojo nuotr.

Šįmet teko pamatyti Bavarijoje pražydusį tulpmedį. Aišku, įsiamžinau. Ypač įkvepia kalnai, uolos, jūra. Jų didybė menkais paverčia vėjus, lietų ir audras - tai ko gi žmogui nepasisemti iš jų stiprybės. Vykdama ten, kur, žinau, bus beprasmio laukimo, įsimetu tokių „užkonservuotų“ akimirkų pluoštelį - joms visada pavyksta išspausti bent vidinę mano šypseną...

Norėdama nuvaikyti įkyrias liūdnas mintis, stengiuosi duoti rankoms darbo ir kurti ką nors gražaus, šviesaus. Ne veltui Lietuvos moterys - tokios auksarankės. Apie tai liudija ne viena internetinė svetainė, kurioje dalijamasi kūrybine patirtimi, puikiomis darbelių nuotraukomis. Kad „neišeičiau iš proto“, prieš kelerius metus pradėjau nerti angelus. Mėgstu juos dovanoti, tikėdama, kad jie atneš bent krislelį šviesos, šilumos ir kitam, galbūt liūdinčiam.

Būna ir ūmaus liūdesio, kuris taip ūžteli, kad netgi visas gyvenimas atrodo beprasmis. Tada bandau suimti save į nagą ir griebtis ko nors naujo, būtinai pozityvaus. Taip netikėtai per vieną pusdienį, pažiūrėdama į internetinę pamokėlę, iš siūlų pasidariau mandalą. Rinkau ryškias spalvas, todėl pavadinau ją „Džiaugsmingoji“ ir pasikabinau miegamajame. Ir dabar, kai darosi liūdna, ji mane įkvepia. Ir nors tai nėra tobulas kūrinys, ši mandala man labai brangi.

Kai kasdieniniai darbai ir reikalai išvaro į rudeninę niūrumą, pikto vėjo nešamą šaltą lietų, eidama gatve dažnai prisimenu kitas H. Radausko eilutes: „Aš mačiau šiandie veidą rudens,/ Liūdną veidą tarp lekiančių lapų...“. Ir kažkodėl tas ruduo man tampa mielesnis. Žinau, jis praeis, vėl bus pavasaris - ir daug daug žydėjimo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Kai užpuola liūdnos mintys, aš...“. Prašome skaitytojų – pasidalinkite geros nuotaikos receptu: ką darote, kai užklumpa liūdnos mintys, ką pasiūlytumėte daryti tiems, kurie niekaip negali pamiršti blogos nuotaikos? O gal galite pasidalinti istoriją, kaip praskaidrinote dieną kitam?

Už pozityvumą ir pagalbą nusišypsoti kitiems skirsime prizus! Trys skaitytojai, pasidalinę geriausiais puikios nuotaikos receptais ar istorijomis, kaip jiems pavyko praskaidrinti dieną sau ar kitiems, gaus po vieną knygą - Česlovo Milošo „Abecėlė“, Radeko Sikorskio „Šventųjų pelenai“ ar Aurimo Švedo pokalbių su Petru Repšiu knygą „Piešimas buvo tarsi durys“.

Receptus ir istorijas prašome siųsti el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuotaika“ iki lapkričio 5 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (30)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (342)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (53)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (490)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (478)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.