Lietuvos bankuose jums nepavyks išsikeisti litų į islandiškas kronas, o Islandijoje nerasite Lietuvos ambasados. Lietuviškoje spaudoje Islandijos vardas taip pat pasirodo rečiau nei naujametiniai fejerverkai: netikėtas valstybės bankrotas ir dar netikėčiau išsiveržę ugnikalniai...

Remdamiesi šiomis nuogirdomis skubame klijuoti „šalies pokštininkės“ etiketę. Islandija iš ties pasižymi apsukriojo skandinavų dievo Lokio savybėmis: laukinė, nepažabota, tačiau imaniai susidorojanti su sunkumais, kuriuos greičiausiai pati susikuria (ir tuo labai primena Lietuvą). Štai prieš porą metų savo saugumu susirūpinusi Islandija nusipirko pirmuosius pakrantės sargybos laivus. Deja, pirkinys pasirodė bevertis, nes pamiršta laivus aprūpinti ginkluote. Galiausiai, įsigijus 1930-ųjų metų pabūklus, paaiškėjo, jog jau pusę amžiaus niekas jiems nebegamina kulkų. Prie šių nuogirdų pridėkime spalvingas „National geography“ žurnalo iliustracijas, kuriose matyti putojantys kriokliai, ledkalniai ar lavos laukai – tokį reprezentacinį paketėlį gauna kiekvienas, planuojantis aplankyti Bjork ir Sigur Ros tėvynę.

Mes, statistinių lietuvių grupelė, į kelionę tepasiėmėme šį minimalų žinių apie Islandiją bagažą. Tikriausiai, kaip ir dauguma keliautojų, būtume pakliuvę į turizmo industrijos konvejerį: miegoję turistais perpildytuose viešbučiuose, išvaikščioję turistams skirtus maršrutus bei dėliję varneles aplankytų rekomenduojamų vietų sąraše: „Mėlynosios lagūnos“ („Blue lagoon“) karštosios versmės, pasiplaukiojimas su banginiais ar garsusis „Auksinio rato“ („Golden circle“) maršrutas. Šis itin patogus būdas keliauti, deja, dažniausiai tik įtvirtina stereotipinį šlies įvaizdį.

Visgi laimingo atsitiktinumo dėka (bei dėl pinigų stygiaus) Islandijoje mūsų maža kompanija buvo priversta glaustis vietinių kinematografų Ruturo ir Sifi namuose. Tokius žmones kaip mūsų šeimininkai islandai paprastai vadiname bohema ar tiesiog – nepritapėliais, patogius Reikjavio ofisus iškeičiančiais į nekomercinio kino filmavimo „aikšteles“ salos glūdumoje.

Prisimenu tą rytą, kai su Ruturu išvažiavome mums nežinomu keliu iš Reikjaviko (island. – Dūmuotos įlankos) į rytus, laipiotojų uolomis stovyklos Hnappaveliro link. Mūsų neapmokamas gidas Ruturas, prie savo ugniaspalvės barzdos priderinęs raudonais langeliais išmargintą kailinę kepurę, labiau priminė škotų medkirtį nei vikingų ainį. Šis panašumas ne atsitiktinis: naujausi islandų DNR tyrimai parodė, jog pirmosios moterys saloje buvo keltės, ir tik vyriškoji pusė – skandinavai. Ruturas juokdamasis pasakoja legendą apie jų protėvius vikingus, išplaukusius ieškoti naujų žemių. Pakeliui į Islandiją vyrų įgula nusprendė apsirūpinti žmonomis... Tokiu būdu Airija neteko gražiausių savo moterų. Išklausę dar keletą šiurpių vietos legendų susistabdome pirmąją vikingų mašiną. Taip prasidėjo mėnesį trukęs šios laukinės užsispyrėlės, Islandijos, tramdymas.

Šiuolaikinis žmogus, perfrazuojant Hannah Arendt, populiarią modernizmo filosofę, pasižymi nuolatiniu stengimusi pažaboti gamtos stichijas, jis „maištauja prieš tokią žmogaus egzistencijos būklę, kuri buvo duota tarsi dovana iš niekur; šitokią būklę jis nori iškeisti į kažką, ką padarė jis pats“. Visgi Islandija lietuvių žygeivius, išklydusius iš turistams adaptuotų maršrutų, privertė prisiminti, jog esame ne šeimininkai, o tik svečiai gamtos prieglobstyje.

Zygmuntas Baumanas, Lietuvoje žinomas globalizacijos procesų teoretikas, savo knygoje „Globalizacija: pasekmės žmogui“ daro įdomią skirtį tarp turistų bei bastūnų. Pirmieji priklauso pasaulio piliečių klasei. Jie, H. Arendt žodžiais tariant, „nukirsdinę paskutinę giją, dėl kurios net žmogus yra vienas iš gamtos vaikų“, tampa visiškai nepriklausomi nuo teritorinių suvaržymų. Ši deteritorizuota visuomenė gyvena dirbtinėje globalioje erdvėje, kurios tinklai su interneto, oro uostų ar kitų žmogaus kūrinių pagalba yra apraizgę Žemės rutulį. Sakykime, turistą, vos atvykusį į Islandiją, nuo pirmo iki paskutinio žingsnio lydi anglų kalba: būtinumo išmokti bent kelis žodžius islandiškai nebelieka. Taip pat turistas nejaučia poreikio geografiškai orientuotis saloje, tam jis turi GPS.

GPS parodo, kaip iš vienos turistų lankytinos vietos pasiekti kitą: ten bus galima nufotografuoti dar vieną vaizdelį, identišką matytam reklaminiame lankstinuke. Taigi, turistas visą laiką juda uždaroje, jam dirbtinai adaptuotoje aplinkoje. Žinoma, toks patogus keliavimo būdas tėra pasiturinčiųjų privilegija. Taip gimsta Baumano minėta skirtis tarp mobiliųjų bei sėsliųjų. Sėslieji konkrečioje teritorijoje (ar tai būtų miestas, šalis ar žemynas) įkalinti ne tik fiziškai, bet ir socialiai. Pabėgę iš fizinio kalėjimo, jie tampa bastūnais, gyvenančiais svetimų visuomenių pakraščiuose, stigmatizuotais bei nepageidaujamais.
Tomis dienomis, kurias praleidau Reikjavike, jaučiausi tarytum Baumano aprašytas bastūnas, pasyvus malonumų karuselės stebėtojas. Miesto centras, ta kapitalistinio kūno šerdis, tarsi sveikas organizmas išstumdama svetimkūnius, mus gynė į miesto paribius. Už nugaros palikdami prabangias „66°North“ vitrinas, Austurvolluro aikštės restoranus, apsipirkti keliaudavome į Reikjaviko pakraščius. Čia, monumentalių dydžių supermarketuose, galėdavome įsigyti lietuviškų „Dadu“ ledų bei pabendrauti su imigrantais pardavėjais, dažnu atveju – lietuviais.

Visgi šis nevisavertiškumo jausmas pradingo kartu su paskutinėmis miesto viesomis: sutranzuotas automobilis mus vežė tolyn iš kapitalistinio komforto zonos. Islandija – laukinė šalis, rečiausiai apgyvendinta Europos valstybė. Galima nuvažiuoti šimtus kilometrų jos pakrante ir nesutikti nei vieno žmogaus, nepamatyti nei vienos parduotuvės ar degalinės. Tad įsivaizduokite mūsų nerimą išgirdus, jog mus pavėžėti sutikusių amerikiečių GPS sugedo, jie pasiklydo, o benzinas mašinoje baigėsi.

Tokiose situacijose, dirbtinio saugumo iliuzijai griuvus, kartu su ja nyksta skirtis tarp bastūnų bei turistų: laukinėje gamtoje, jei nežinome ar nepaklūstame jos amžių senumo tvarkai, visi tampame nepageidaujamais svečiais. Turistai, pripratę prie jų valiai palenktos ir patogios gamtos, dažnu atveju nepaiso šios tvarkos. Kiekvienais metais Islandijos ledynų upės, pakeitusios tekėjimo vagą, rausdamos kelius kartu su savimi nusineša neatsargių turistų automobilius. Net mūsų kelionės metu Ruturo broliui, gyvenančiam nuošaliame Viko miestelyje, teko gelbėti olandų šeimą, mėginusią Fiato automobiliu kirsti upę.

Blogiausiu atveju toks neatsargumas kainuoja gyvybę. Ruturas pasakoja tragišką Ido Keinano istoriją: vidurvasaris, populiarus Landmannalaugaro treko maršrutas, netikėtai dvidešimt penkerių metų jaunuolį užklumpa sniego pūga. Temperatūrai kritus keliais dešimtimis laipsnių, esant blogam matomumui, vaikinas taip ir nepasiekia už 5 min. kelio esančios stovyklos. Svarbiausia, jog tinkamai pasiruošus šis, žmogaus gyvybės pareikalavęs, maršrutas yra įveikiamas net šeimų su vaikais.

Sunku patikėti, jog moderniojoje Europoje dar esama pažangos nepažabotų vietų kaip Islandija. Čia, remiantis H. Arendt, grįžtama į būseną, kurioje žmogaus protas turėtų jaustis natūraliausiai, neslegiamas nuolatinių varžybų su technologiniu progresu. Visgi dirbtinio komforto išlepintas turistas nebesugeba pasirūpinti savimi natūralioje aplinkoje. Tad jis tampa visiškai priklausomas nuo turizmo konvejerio.

Z. Baumanas pamiršo pasakyti, jog mobilieji taip pat yra kaliniai. Toji dirbtinė erdvė, į kurią, ironiška, veržiasi lokalieji, tampa kalėjimu turistams. Turistas galbūt net nepastebėtų aplink jį statomų kalėjimo sienų, jeigu ne tokios, autentiškumą išsaugojusios vietos kaip Islandija. Čia, sugedus GPS, labai greitai suvokiamos mūsų mobilumo ribos. Nenuostabu, jog dėl to vis daugiau vietų yra adaptuojamos turistams, taip plečiant kalėjimo sienas – darant jas vos pastebimas. Žinoma, džiugu, jog technologijos mums suteikė galimybę keliauti greičiau nei bet kada anksčiau. Tačiau mobilumas neturėtų tapti tikslu savaime.

Keliavimas visais laikais skatino mokymąsi, vertė keliautojus pažinti lankomą kraštą. Deja, kapitalizmas nėra itin reiklus pirkėjui – jis jo neugdo, o skleidžia vartotojišką kultūrą. Remiantis kapitalistine logika, prekė turėtų būti pritaikoma pirkėjui. Tad vos tik keliavimas paverčiamas preke, prasideda viso pasaulio transformacija. Turistų mobilumas yra įgalinamas ne asmeninio tobulėjimo, pažindinimosi su pasauliu pagalba, tačiau, priešingai, perkuriant pasaulį ir padarant jį patogesnį mobiliesiams. Iš čia gimsta posakis „turizmo sugadintas kraštas“.

Galiausiai vartotojiškas požiūris į turizmą skatina saviapgaulę: jis kuria iliuziją, jog turistas, judėdamas uždaroje ir jam adaptuotoje erdvėje, pažįsta svetimą kraštą, nors iš tiesų tėra įtvirtinami išankstiniai turizmo agentūrų kuriami stereotipai – patenkinami vartotojiški lūkesčiai.

Jeigu vis dėlto keliaujantieji išdrįstų patogumą iškeisti į autentišką santykį su vietove, rastų savyje noro bei valios pažinti lankomą kraštą, jie ne tik išsivaduotų iš dirbtinio turizmo industrijos kalėjimo, tačiau tai taip pat paskatintų supratingumą, stereotipų griovimą, o kartu ir tikros globalios bendruomenės formavimąsi.

Netikėta, tačiau būtent tokia pamoka, išklydus iš turistinių maršrutų, manęs laukė laukinėje Islandijoje. Daugiau nei prieš dvidešimt metų Islandija pirmoji patikėjo Lietuvos valstybingumo idėja. Ir už tai aš jai esu dėkinga. Dabar, pirmą kartą aplankius šią šalį, Islandija ir toliau mane moko vertinti savo nepriklausomybę. Nepriklausomybę ne tik nuo politinio režimo, tačiau taip pat nuo modernaus gyvenimo patogumų. Nepriklausomybę ne tik nuo totalitarinio diktato, tačiau taip pat nuo įsisenėjusių stereotipų. Nepriklausomybę nuo vartotojiškų įpročių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.