Kaip laikas keičia žurnalistą?

20 metų ta pati televizija, apie 40 cm ilgio „blond“ spalvų paletės plaukai, užuojautos persunktas balsas visiems ir visada, nuolat pertraukinėjama pašnekovų kalba... Kai kurių žurnalistų niekas negali pakeisti (net visagalis laikas, anot maestro Virgilijaus Noreikos), nes jie nepakeičiami, beveik „neliečiamieji“.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

O pasaulis vis dėlto keičiasi: valstybių santvarkos (mano tėvai mokėsi „prie ruso“), technologijos (plytos didumo telefono aparatą tėtis turėjo man einant antruosius gyvenimo metus), žiniasklaida (nebeliko pašto dėžutėse prenumeruojamų laikraščių), net klimatas (I. Krupavičiaus kiekvieną ketvirtadienį kalbinama klimatologė A. Galvonaitė dėl to ir pyksta, ir liūdi).

Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad ilgainiui bet kokios srities specialistas keičiasi, tampa profesionalesnis, žinoma, jei to nori. Žurnalistas irgi. Ypač tai svarbu, jei tenka pristatyti visuomenei, analizuoti ir vertinti politikos, ekonomikos, sociologijos aktualijas. Žinoma, tai sunku, tad būtent dėl šios priežasties nemažai kvalifikuotų žurnalistų pasirenka poziciją: „neįgaliu, rašau bulvarą“. Tik ne žiniasklaidos „senukai“: 87-erių amerikietis Zbignevas Bžežinskis ir 84-erių lietuvis Algimantas Čekuolis.

Pradėsiu nuo „The New York times“ analitiko, politologo, sociologo, o, mano manymu, puikaus žurnalisto Z. Bžežinskio. Domiuosi istorija, tad teko skaityti ne tik jo straipsnių, bet ir vartyti jo knygas: „Didžioji šachmatų lenta“ 1997 m. ir „Strateginė vizija: Amerika ir pasaulio valdžios krizė“ 2012m. Jas skiria vos 15 metų, tačiau Bžežinskio požiūrio kaita akivaizdi.

Pirmoje knygoje autorius vienpusiškai teigia neišvengiamą Amerikos hegemonijos stiprėjimą ir kategoriškai pabrėžia Rusijos, kaip „juodosios skylės“, eliminavimą iš vakarų valstybių sudėties. Antrojoje, priešingai, išskiria būtinybę Rusiją integruoti į vakarų pasaulį bei pastebi, kad JAV nepavyksta iki galo sutvarkyti vidinių problemų ir dominuoti pasaulyje. Be to, pastebimas atsargesnis žodis, mažesnė cinizmo dozė, gilesnė reiškinių analizė. Akivaizdu, kad jis, kaip profesionalas, tapo racionalesnis, o rašymo stilius lankstesnis bei polemiškesnis, tačiau jokiu būdu jis neišsižadėjo savo principų.

Kaip Z. Bžežinskis principų, taip kaklaskarių į nieką kitą nekeičia ir buvęs jūrininkas (tai man, klaipėdietei, ypač artima) bei vyriausias pasaulio televizijos laidų vedėjas Algimantas Čekuolis, apie kurį juokaujama: „ Google“ + „Wikipedija“= Algimantas Čekuolis“. Kaip užaugti tokiu fenomenu?

„Statyti save į maksimaliai sunkias sąlygas“ – atsakytų jis. Gimęs Širvintų rajone iš „alkanos“ ir ekonomiškai silpnos Lietuvos išvažiavo į dar „alkanesnę“ Maskvą, o baigęs institutą, paplaukiojęs jūromis ir vandenynais visuotinio tiesos draudimo laiku pradėjo skleisti tiesą tarybinei visuomenei. Taip grūdinosi sovietmečio žurnalistai. O metus, kai Algimantas Čekuolis buvo „Gimtojo krašto“ redaktorius, įvardinčiau aukso amžiumi. Mat būtent šiame leidinyje buvo pirmą kartą atvirai prabilta apie Rainių tragediją (šia tema susidomėjau ruošdamasi istorijos olimpiadai): konkrečiai įvardinti žudynių vykdytojai, išdėstytos iki tol negirdėtos sadistiško žudymo detalės. O vyriausiasis redaktorius A. Čekuolis ne tik visa tai leido paviešinti, bet ir publikaciją inicijavo.

Nors Lietuvoje jau sklandė Atgimimo vėjai, bet tai buvo kategoriška, veržlu ir drąsu. Šiandien šio žurnalisto veikloje aš to pasigendu: dabar jis daugiau kalba bendromis, neretai globalinėmis temomis, pateikdamas argumentus „už“ ir „prieš‘, polemizuodamas, tačiau apie sukrečiančias aktualijas, turinčias atgarsį visuomenėje (pavyzdžiui, 2009 m. pedofilijos byla), nediskutuoja.

Tikriausiai tai profesinė branda. Tačiau bet kokiu atveju septynias užsienio kalbas mokantis žurnalistas ( arba, kaip jis pats save vadina, enciklopedinis publicistas) neabejotinai yra Lietuvos nacionalinė vertybė (nejuokauju).

Tad galbūt galima rašyti ir apie tai, kad Kate Midelton jau dvi dienas vėluoja pagimdyti antrąją karališkąją atžalą arba kaip „visuomenės veikėja“ Monika Šalčiūtė reiškia susidomėjimą akcija „Darom“, bet gal tai geriau daryti karjeros pradžioje. Tačiau laikui bėgant svarbu tai, kad šalia žurnalistikos atsirastų dar kažkas: egzotiška užsienio kalba, žemės ūkis ar kulinarija.

O kad žurnalistas atrodytų dar solidžiau, jis visuomenę turėtų apdovanoti daugiau puslapių turinčiomis „Įžvalgomis“, „Vilko valandomis“ ar „Beatos virtuve“. Tada plaukų spalvos galima ir nekeisti, nebent tai būtų natūralus laiko ir patirties ženklas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Salomėja Galdikaitė – VU Žurnalistų dienų „leŽuDi'15“ organizatorių rengto konkurso pirmosios vietos laimėtoja.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (64)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (67)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (51)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.