Mokytis vairuoti pradėjau dar būdama mokykloje. Turėjome du mokytojus – vienas mokė teorijos ir automobilio sandaros (iki šiol gailiuosi, kad, kai rodydavo, kaip atrodo mašinos detalės, mes, merginos, žaisdavome „kryžiukus nuliukus“), kitas – praktikos. Tad, gerai pasimokę teorijos, sėdome prie vairo.

Mano instruktorius buvo jaunas vyrukas, išvaizda niekuo nesiskiriantis nuo kitų, ir senas mėlynas „golfiukas“. Gerai pamenu, kad pirma užduotis budavo gražiai išvažiuoti iš mokyklos teritorijos, ne „arkliais“, būdavo stebėtojų minia, kai kaskart kas nors sėsdavo už mašinos vairo.

Instruktorius buvo stebėtinai ramaus būdo, nė karto negirdėjau jo šaukiančio ar rėkiančio. Pradžioje, kaip tik padarydavau klaidą, jis ramiai pamokydavo, kas negerai. Vėliau nesakydavo nieko, iš tylos suprasdavau, būdavo didžiulė gėda, pati pakomentuodavau savo klaidą, o jis tik pritardavo.

Savo nelaimei, pradžioje maišydavau kairę ir dešinę. Kai pasukdavau ne į tą pusę, jis ramiai paklausdavo – „kur važiuoji?“ Atrodydavo, geriau šauk, rėk, bus lengviau, tik netylėk. Iš automobilio dažnai išlipdavau raudonais iš gėdos žandais, kad vis darau elementarių klaidų.

Kai reikėdavo „stumdytis“ aikštelėje, jis ramiai skaitydavo laikraštį, karts nuo karto pažvelgdavo, kaip man sekasi. Kai užkliudydavau kuoliuką, instruktorius ramiai išlipdavo iš mašinos, pastatydavo į vietą ir liepdavo toliau važiuoti, be jokių komentarų. Taip ramiai išmokau vairuoti automobilį, nė karto negavusi barti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!