Taip pat kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau netenkame mylimiausių, brangiausių žmonių, kai mus ir juos išskiria mirtis. Kaip visa tai išgyventi? Kaip užpildyti širdyje likusią tuštuma? Vienatvę? Kaip nepasiduoti emocijoms ir nepadaryti didelės klaidos?
Netekus, išsiskyrus su artimu žmogumi dažnai žmonės, ypač vyrai, dideliais kiekiais ima vartoti svaigalus. Deja, bet tokiais veiksmais nieko nepakeisime. Alkoholis padeda užsimiršti tik tuo metu, kai geri, bei pridaro dar daugiau žalos ne tik sveikatos atžvilgiu. Kartais per daug išgėrę asmenys nesuvokdami savo veiksmų pridaro įvairių nesąmonių: nuo muštynių, barnių su aplinkiniais iki avarijų, savižudybių.
Pastarieji aprašyti dalykai dažnai vyksta merginoms, moterims palikus savo vyrus, vaikinus. Dažnas iš šių paliktųjų žmonių mano netekę gyvenimo prasmės, tačiau medalis turi dvi puses. Jei jau jus paliko, tai vadinasi tas žmogus nebuvo jums skirtas ir likimas turi paruošęs naujų siurprizų. Nereikia pulti į neviltį, alkoholį, depresiją.
Taip pat panašios situacijos pasitaiko paauglystėje. Neretas atvejis, kai paaugliai žudosi dėl to, kad juos paliko merginos. Tėvai turėtų labiau domėtis vaikų asmeniniais dalykais vaikui bręstant, nes tuo laikotarpiu dažnas paauglys yra labai jautrus tokiems dalykams kaip meilė. Tuo laiku meilė jiems atrodo pats didžiausias dalykas pasaulyje. Deja, tai tik gyvenimo pradžia ir tai jaunimui turi padėti suprasti tėvai, giminės.
Dar viena netekties rūšis - mirtis. Kiekvienas anksčiau ar vėliau turime atsisveikinti su artimiausiais, mylimiausiais žmonėmis. Netekus artimo širdyje visam laikui lieka tuštuma, kurios niekas negali užpildyti. Netekę artimo žmogaus mes pradedame vertinti, koks jis buvo geras mūsų atžvilgiu, suprantame, koks svarbus jis buvo mūsų gyvenime. Deja, bet visa tai suprantame dažniausiai per vėlai.
Nemokame vertinti brangių žmonių, kol jie yra su mumis. Kartais bijome ištarti ta paprastą, nuoširdų žodeli „myliu“, „ačiu“ ir panašiai. Galbūt atrodo, kad tokie pasisakymai nesuteikia laimės žmonėms, tačiau taip nėra. Kiekvienos motinos širdis džiaugiasi, kai jos vaikas jai padovanoja gėlių, pasveikina su gimtadieniu ar paprasčiausiai apkabina.
Taip pat kiekvienos motinos širdis verkia, kai vaikas eina klystkeliais, daro nusikaltimus, eina neteisingu gyvenimo keliu. Tik su laiku mes pradedame vertinti žmones. Netekties skausmu dažnai dalinamės su giminėmis, antrosiomis pusėmis, alaus „bambaliu“...Deja, vaistų šiai žaizdai užgydyti dar nėra išrasta. Sakoma, kad laikas gydo žaizdas, tačiau visiškai jų niekad neužgydys. Branginkime tai, kas mums brangiausia - šeima, artimieji, giminės, žmones, kuriais galime pasitikėti ir dalintis džiaugsmu bei skausmu įvairiose gyvenimo situacijose.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!