Dėl tokių problemų netgi žudosi žmonės, vienas iš jų - mano artimas žmogus. Tai rimta problema daugeliui iš mūsų, patekusiems į tokias problemas, o tai yra trumpalaikių paskolų pinkles. Būtų malonu ,kad nebetylėtume visi, kas taip pat atsidūrė panašiose situacijose.
Aš įklimpau ne iš neapgalvotų veiksmų, o iš būtinybės išgyventi, sumokėti mokesčius, nusipirkti vaistų ir kitų svarbių priežasčių. Kai reikėjo Lietuvai veržtis diržus, iš manęs atėmė pusę atlyginimų, nepaklausus, kaip gyvensiu. O kiek deputatų tuo metu susimažino atlyginimus, aš nežinau, gal kas žino?
Aš ta, kuri negalėjau susikrovus lagaminą išvykti i užsienį. Dirbau, auginau vaiką, buvau išsiskyrusi, pagalbos iš artimųjų ar draugų negalėjau prašyti, nes patys vos išgyveno. Kai du kartus Lietuvai priverstinai veržiant diržus, man sumažino atlyginimą, gyvenimas tapo nepakeliamai sunkus, nes liko vos minimumas.
Mirė mano tėvas invalidas, kuris nuo vaikystės vargo, padėti negalėjo, mama sirgo. Brolis išgerdavo, buvo daug metų bedarbis, padėjau, kiek galėjau, sąžinė apleisti jį neleido. Neseniai mirė brolis, laidoti, išskyrus mane, nebuvo kam... reikėjo skolintis, bankai neskolino, nes atlyginimas neišnešė, bankų skaičiavimais, duoti paskolą.
Viltis iš nevilties, žinoma, buvo - trumpalaikės paskolos. Jos skolino, bet už kokius procentus? Kitos išeities nebuvo, reikėjo imti paskolą. Po visų paminėtų nelaimių, mamai prireikė širdies operacijos. Vėl prireikė pinigų... skolino tik trumpalaikių paskolų firmos. Po operacijos praėjus mėnesiui, mamai paslydus, lūžo dubens kaulas ir vėl operacija...
Po nelaimių gyventi reikėjo toliau. Trumpalaikių paskolų įmokos, nori ar ne, įtraukė į užburtą ratą, ir buvau priversta vėl skolintis, kad padengčiau sąžiningai ir laiku įmokas, taip jau vyksta ilgą laiką, kol skola pasiekė nepakeliamą naštą, keletą tūkstančių su didelėm palūkanom.
Ilgą laikotarpį savo įsipareigojimus bandžiau vykdyti sąžiningai, su mintimi, kad rasiu dar vieną darbą, bet jo neradau. Taip palaipsniui bridau į skolas, suvokiau, kad tai jau nepakeliamų problemų klampus liūnas, kuris traukia vis gilyn ir gilyn, be vilties išsigelbėti iš jo, bet gal kas žino, kokia išeitis? Gaunant minimumą?
Dabar jau našta nepakeliama. Norėjau paimti ilgalaikę paskolą keliems metams su nedidelėmis palūkanomis, kad galėčiau sąžiningai, palaipsniui, su priimtina įmoka grąžinti skolas, kurios mane jau veda prie nevilties ir nenoro gyventi tokioje šalyje. O paskolų su mažesnėm palūkanom niekas neduoda, nes, matai, atlyginimas per mažas.
Tarp eilučių, kur besikreiptum pasakyta - daryk ką nori, mums nerūpi. Aš nesuprantu, kodėl taip yra? Kai beveik pusė žmonių gauna minimumus, trumpalaikes paskolas gauna, o bankai neduoda ilgesniam laikui, kad tikrai galėtum išbristi iš bėdų su mažesnėmis įmokomis, negu mokėti trumpalaikėms su nepakeliamom palūkanom. Sakysite, nereikėjo imti? Tada reikštų, kad atsisakai laidoti brolį, nemoki susikaupusių skolų, už
kurias meta iš buto. Žodžiu, kelias prie konteinerio dėžės bet kokiu atveju, tai kur išeitis? Tada atrodė, kad sprendimas skolintis buvo teisingas.
Paaiškinkit prašau, Seimo nariai, kurie atsakingi už šias problemas. KODĖL TAIP YRA? Darbui atiduodame pusę savo gyvenimo, jei ne daugiau, o už atlygį net išgyventi negalime, KODĖL? Prašau tik vieno - konkrečių sprendimų išeities iš tokių problemų.
Jeigu jūs neturite pasiūlymų, aš manau, kad išeitys yra dvi. Pirma, kad grąžintų mūsų suveržtų diržų krizės metu atimtus atlyginimų pinigus, tai padėtų grąžinti skolas arba kad būtų sukurtas toks fondas, kaip, pvz., aukojimo akcijos, kaip būna surengta akcija vaikams ar kitiems tikslams, iš kurio būtų galima skolintis ilgesniam laikui, su nedidelėmis palūkanomis, išbristi iš skolų ar sunkių problemų, neturintiems turtinio garanto ir gaunantiems mažesnius atlyginimus, negu reikalauja bankai. Arba bankai, pvz., iki 20 tūkst. duoda paskolas žmonėms, patekusiems į beviltiškas problemas.
Manau, jeigu būtų sukurtas toks fondas, į bėdas ir skolas pakliuvusiems žmonėms, iš sumokėtų palūkanų tik didėtų šitas fondas ir būtų reali pagalba į beviltiškas situacijas ar problemas patekusiems žmonėms, ir ne tik mūsų kartai.
Ką apie tai manote jūs? Belieka suorganizuoti tokias akcijas per TV ir įkurti fondą. Tikiu, kad šis išrinktas Seimas pagalvos apie žmones, patekusius į tokias situacijas ir padarys atitinkamus sprendimus, kad būtų išspręstos panašios problemos. Bet gal pasiturintys ir turtingi žmonės net nepagalvoja apie tokias žmonių problemas, kuriomis naudojasi antstoliai, visiškai sužlugdydami žmonių gyvenimus.
Palieku tai jūsų diskusijoms ir sprendimams. Gal atsiras nors vienas žmogus, neabejingas svetimam skausmui ir vargšui žmogui, patekusiam į beviltiškas problemas, kurios dalinai ir priklauso nuo Seimo sprendimų?
Galvoju ne vien apie save, galvoju ir apie tas šeimas, kurios turi mokėti nepakeliamas įmokas trumpalaikiams kreditams, iš vaikų atimdami geresnės duonos kąsnį... Būna tokių problemų, kad nesiskolinti negali, nes šalia gyvenantys padėti negali, o ir gyvena galbūt dar sunkiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!