Kaip aš nusipirkau knygą su „S“ ženklu, skirtą... nepilnamečiams

 (11)
Prieš kurį laiką knygyne užtikau knygą, ant kurios viršelio buvo skelbiama, jog tai - Švedijos paauglių bestseleris. Bet apvertusi nugarėlę, radau užrašą, kad knyga gali daryti neigiamą įtaką nepilnamečiams. Šiek tiek palandžiojusi internete išsiaiškinau, kad su N-18 išėjo tik Lietuvoje (knyga turi įspėjamąjį ženklą, kad gali daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams - DELFI)! Dabar, kai jau perskaičiau knygą, galvoju, kad čia galimai kvepia perdėta cenzūra, ir noriu pasidalinti nuomone apie knygą DELFI Pilietyje.
© A.Stackevič nuotr.

Knygos „Ratas“ (autoriai M. Strandberg, S. Elfgren) recenzija

Nedidelis miestelis Švedijos gilumoje. Šiurpi gimnazisto mirtis. Niekas, išskyrus jo geriausią draugę Linėją, neabejoja, jog tai – savižudybė. Šešios merginos, tarp kurių bendra tik tai, kad jos visos mokosi toje pačioje mokykloje. Ir dar tai, kad jos pastebi, jog miestelyje ima dėtis keisti dalykai... Patekėjus raudonajam mėnuliui, ateina senųjų pranašysčių pildymosi metas.

Paaiškėja, jog merginos yra Išrinktosios, turinčios stebuklingų galių. Jog magija ir antgamtiški dalykai iš tiesų egzistuoja. Jog egzistuoja raganos, kurioms paklūsta žemės, vandens, oro, ugnies,
medžio ir metalo galios, o merginos – vienos tokių. Joms teks susivienyti, kad galėtų kovoti su atplūstančiomis blogio jėgomis. Kad galėtų išgyventi.

Tačiau tam, kad susivienytų, pirmiausia gali tekti priimti vienoms kitas ir susidraugauti. Tačiau kaip tai padaryti, jei visos - tokios skirtingos? Jei bandyti gražiai bendrauti tarpusavyje beveik tas pat, kas mėginti perbėgti minų lauką?

Nuotykiai, paslaptys ir mistika užkabina ir nepaleidžia, o fantastiniai elementai taip natūraliai įsilieja į Engelsfošo realybę, jog knyga patiks ir tiems, kurie paprastai suka nosį nuo mistinių siužetų. Tikroji knygos stiprybė slypi būtent tame, kas realistiška. Ryškūs merginų psichologiniai portretai, puikiai vystomi charakteriai, nenudailinti, neidealizuoti personažai, tikros problemos – visa tai ne tik prikausto prie knygos, bet ir suteikia jai gylio bei aktualumo.

Kaip švediškam romanui ir priklauso, socialinėms problemoms dėmesio skiriama daug. Iš jauno žmogaus pozicijos kalbama apie įvairias sudėtingas patirtis – valgymo sutrikimus, patyčias mokykloje, nepasitikėjimą savimi, bėgimą iš namų, kaip sunku gyventi su nekenčiamu patėviu ar depresija sergančia motina. Apie visa tai – be jokio moralizavimo ar bereikalingo verkšlenimo. Taip, visi turi problemų. Taip, visiems reikia išmokti su jomis tvarkytis. Taip, visa tai supinta į keistai šiurpų, bet malonų detektyvo, „fantasy“ ir psichologinio romano mišinį.

Knygoje realistiškai vaizduojamas paauglių gyvenimas – taip, daugelis vartoja alkoholį, taip, egzistuoja narkotikų problema, taip, ačiū autoriams, jie nekalba kaip personažai iš privalomos literatūros sąrašo. Būtent tas tikroviškumas ir žavi šioje knygoje. Skaitydamas supranti, kad gauni tikrą dalyką – nesumeluotą, nenudailintą ir jaunatviškai pasiutusį.

„Ratas“ – pirmoji trilogijos apie Engelsfošo miestelį ir keistus jame vykusius nutikimus dalis. Tai reiškia, kad bus daugiau. Daugiau paslapčių, daugiau pavojų, daugiau intrigų, daugiau netobulų, bet
tikroviškų veikėjų, kuriuos lengva pamilti. Ir šiek tiek tamsių, bet stipriai įtraukiančių knygų, kuriose kasdienybė pinasi su magija.

Keista, tačiau į daugiau nei dvidešimtį kalbų išverstas paauglių bestseleris Žurnalistų etikos komisijos sprendimu Lietuvoje leidžiamas su ženklu „N-18“. Matyt, kažkam pasirodė, jog realybė, kurioje paaugliai kasdien gyvena, yra pernelyg baisi, kad jiems būtų leista apie tai skaityti. Kažin, ar informacijos ribojimas yra geras sprendimas. Juk kaip tik verta kuo daugiau skaityti apie nepatogius dalykus, kad paskui būtų galima apie tai diskutuoti. O perskaičius „Ratą“ galima tikrai įdomiai pasikalbėti apie labai daug ką.

Norisi tikėti, kad visas šis triukšmas neišgąsdins norinčių perskaityti rimtą, gilią, tačiau paaugliškai maištingą ir žaismingą knygą, pilną paslapčių. Norisi, kad knygą atrastų skaitytojai – ir tie, penkiolikos–aštuoniolikos, ir tie, kur karts nuo karto vis dar jaučiasi tokie. O juk tikrai atras. Geroms knygoms visad taip nutinka.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (105)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (84)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...