Kaip aš nusipirkau knygą su „S“ ženklu, skirtą... nepilnamečiams

 (11)
Prieš kurį laiką knygyne užtikau knygą, ant kurios viršelio buvo skelbiama, jog tai - Švedijos paauglių bestseleris. Bet apvertusi nugarėlę, radau užrašą, kad knyga gali daryti neigiamą įtaką nepilnamečiams. Šiek tiek palandžiojusi internete išsiaiškinau, kad su N-18 išėjo tik Lietuvoje (knyga turi įspėjamąjį ženklą, kad gali daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams - DELFI)! Dabar, kai jau perskaičiau knygą, galvoju, kad čia galimai kvepia perdėta cenzūra, ir noriu pasidalinti nuomone apie knygą DELFI Pilietyje.
© A.Stackevič nuotr.

Knygos „Ratas“ (autoriai M. Strandberg, S. Elfgren) recenzija

Nedidelis miestelis Švedijos gilumoje. Šiurpi gimnazisto mirtis. Niekas, išskyrus jo geriausią draugę Linėją, neabejoja, jog tai – savižudybė. Šešios merginos, tarp kurių bendra tik tai, kad jos visos mokosi toje pačioje mokykloje. Ir dar tai, kad jos pastebi, jog miestelyje ima dėtis keisti dalykai... Patekėjus raudonajam mėnuliui, ateina senųjų pranašysčių pildymosi metas.

Paaiškėja, jog merginos yra Išrinktosios, turinčios stebuklingų galių. Jog magija ir antgamtiški dalykai iš tiesų egzistuoja. Jog egzistuoja raganos, kurioms paklūsta žemės, vandens, oro, ugnies,
medžio ir metalo galios, o merginos – vienos tokių. Joms teks susivienyti, kad galėtų kovoti su atplūstančiomis blogio jėgomis. Kad galėtų išgyventi.

Tačiau tam, kad susivienytų, pirmiausia gali tekti priimti vienoms kitas ir susidraugauti. Tačiau kaip tai padaryti, jei visos - tokios skirtingos? Jei bandyti gražiai bendrauti tarpusavyje beveik tas pat, kas mėginti perbėgti minų lauką?

Nuotykiai, paslaptys ir mistika užkabina ir nepaleidžia, o fantastiniai elementai taip natūraliai įsilieja į Engelsfošo realybę, jog knyga patiks ir tiems, kurie paprastai suka nosį nuo mistinių siužetų. Tikroji knygos stiprybė slypi būtent tame, kas realistiška. Ryškūs merginų psichologiniai portretai, puikiai vystomi charakteriai, nenudailinti, neidealizuoti personažai, tikros problemos – visa tai ne tik prikausto prie knygos, bet ir suteikia jai gylio bei aktualumo.

Kaip švediškam romanui ir priklauso, socialinėms problemoms dėmesio skiriama daug. Iš jauno žmogaus pozicijos kalbama apie įvairias sudėtingas patirtis – valgymo sutrikimus, patyčias mokykloje, nepasitikėjimą savimi, bėgimą iš namų, kaip sunku gyventi su nekenčiamu patėviu ar depresija sergančia motina. Apie visa tai – be jokio moralizavimo ar bereikalingo verkšlenimo. Taip, visi turi problemų. Taip, visiems reikia išmokti su jomis tvarkytis. Taip, visa tai supinta į keistai šiurpų, bet malonų detektyvo, „fantasy“ ir psichologinio romano mišinį.

Knygoje realistiškai vaizduojamas paauglių gyvenimas – taip, daugelis vartoja alkoholį, taip, egzistuoja narkotikų problema, taip, ačiū autoriams, jie nekalba kaip personažai iš privalomos literatūros sąrašo. Būtent tas tikroviškumas ir žavi šioje knygoje. Skaitydamas supranti, kad gauni tikrą dalyką – nesumeluotą, nenudailintą ir jaunatviškai pasiutusį.

„Ratas“ – pirmoji trilogijos apie Engelsfošo miestelį ir keistus jame vykusius nutikimus dalis. Tai reiškia, kad bus daugiau. Daugiau paslapčių, daugiau pavojų, daugiau intrigų, daugiau netobulų, bet
tikroviškų veikėjų, kuriuos lengva pamilti. Ir šiek tiek tamsių, bet stipriai įtraukiančių knygų, kuriose kasdienybė pinasi su magija.

Keista, tačiau į daugiau nei dvidešimtį kalbų išverstas paauglių bestseleris Žurnalistų etikos komisijos sprendimu Lietuvoje leidžiamas su ženklu „N-18“. Matyt, kažkam pasirodė, jog realybė, kurioje paaugliai kasdien gyvena, yra pernelyg baisi, kad jiems būtų leista apie tai skaityti. Kažin, ar informacijos ribojimas yra geras sprendimas. Juk kaip tik verta kuo daugiau skaityti apie nepatogius dalykus, kad paskui būtų galima apie tai diskutuoti. O perskaičius „Ratą“ galima tikrai įdomiai pasikalbėti apie labai daug ką.

Norisi tikėti, kad visas šis triukšmas neišgąsdins norinčių perskaityti rimtą, gilią, tačiau paaugliškai maištingą ir žaismingą knygą, pilną paslapčių. Norisi, kad knygą atrastų skaitytojai – ir tie, penkiolikos–aštuoniolikos, ir tie, kur karts nuo karto vis dar jaučiasi tokie. O juk tikrai atras. Geroms knygoms visad taip nutinka.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (127)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (430)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (54)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (494)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (479)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.