Kaip aš mečiau rūkyti

 (139)
Rūkymas - priklausomybė, rūkymas - liga. Tai turbūt viena didžiausių žmonijos problemų, sukelianti daug ligų, priverčianti jaustis silpnesniu - sunkiau kvėpuoti, mažėja plaučių tūris, atsiranda vėžys. Tuo ir norėjau pasidalinti su skaitytojais.
© Shutterstock nuotr.

Esu Justinas, man greitai dvidešimt vieneri. Rūkymas buvo mano hobis, pradėjau rūkyti nuo mokyklos laikų, kai buvau kokioje 8 klasėje. Tuo metu man tai atrodė „kieta“. Kai į lauką išeidavo vyresni, aš irgi su jais parūkyti kartu - kas gali būti geriau? Nuo to viskas ir prasidėjo...

Iš pradžių rūkiau nedažnai, po vieną, dvi cigaretes per dieną, tėvai nežinojo. Taip laikas bėgo, bėgo, nuo manęs „užsikrėtė“ visas mano kiemas, tai yra, apie devynis žmones, kurie iki dabar rūko ir galvoja, kad čia viskas labai normalu. Gyvenu bendrabutyje, čia 95 proc. žmonių rūko, beveik visi mano draugai rūko ir tai yra visiškai normalu, nes pasaulyje juk tiek daug rūkančių.

Kartą kalbėjau su savo grupioke, ji mėnesį buvo metusi rūkyti. Pamenu, jos paklausiau - „Diana, kaip mesti man rūkyti, gi visi barake rūko, aplinkui manęs visi rūko, aš nesugebėsiu“. Jos atsakymą dar iki dabar prisimenu - „draugai, barakas, aplinkui tave supantys tau yra ne rodiklis, ne pavyzdys“.

Gražią dieną atvykęs į Vilnių baigiau savo paskutinę cigaretę ir pradėjau galvoti - gal reiktų nors kartą pabandyti, gal man pavyks? Juk ateityje turėsiu vaikų, juos auginsiu, nenorėčiau, kad jie užuostų savo smirdantį tėvą, kuris nuolat eina į lauką ir rūko. Tada aš tik pabandžiau sau pasakyti: „Justai, mes nemetam rūkyti, o tiesiog patikrinam, ar ilgai tempsi“.

Nuo tos dienos tempiu iki šiandien, sunkiausia buvo pradžioje, kai nuvyksti į vakarėlį, pradedi gerti su kolegomis ir jie visi eina parūkyti, o tu tiesiog sėdi ir žiūri į juos. Tačiau laikui bėgant tas jausmas dingo. Tai pat galiu paneigti tokį posakį: „jeigu meti rūkyti, būtinai reikia turėti ką nors burnoje“. Tikrai ne. Čia priklauso nuo tavęs paties, nuo tavo organizmo, kaip pats norėsi, taip ir bus.

Negalvojau, kad per ketverius metus tai yra įmanoma, tačiau pasaulyje nėra nieko neįmanomo, tiesiog reikia siekti to, ko labai trokšti. Sėkmės!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (412)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...