Vos perskaičius antraštę „Kaimynai neduoda man ramybės...“ net nupurtė... Mums su vyru kaimynai tapo, ko gero, didžiausiu naktiniu košmaru. Ir dieniniu irgi. Žodžiu, KOŠMARU bendrąja prasme. Mus baigia iš proto išvaryti dvi pensininkės, kurioms liaudies priešais tapom vos atsikraustę. Nors ne, ne iš karto.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kol susidurdavome laiptinėje vieni, jokių problemų nekilo – pasilabindavome, jos net ŠYPSODAVOSI (!!!)... Bet užteko vieną dieną joms pamatyti, kad mes turime du (o, siaube!!!) šunis ir prasidėjo...

Pirma mus „palepindavo“ tik klyksmais, prasilenkus laiptinėje. Nesinorėtų cituoti net penktadalio to teksto, kurį į devintą dešimtį įkopusi senolė (beje, vaizduojanti labai pavyzdingą, bažnyčioje besilankanti) išrėkdavo net springdama. Labai subtiliai apibendrinus, tai būdavo triaukščių keiksmažodžių ir įžeidinėjimų lavina. Paskui šunys pasidarė kalti absoliučiai dėl VISKO. Iki absurdo.

Anot garbaus amžiaus ponios, jie „šokinėja, rujojasi (kas tai?..), pjaunasi...“ ir t.t. Dar viena pareiškė, kad jai nuo mūsų šunų alergija (mes gyvenam antrame aukšte, o ji penktame). Paskui prasidėjo nesibaigiantys marazmu dvelkiančių raštų kabinėjimas laiptinėje. Pavyzdžiui, ištrauka iš bene dešimtmetį nebegaliojančių ir kardinaliai pasikeitusių „gyvūnų laikymo taisyklių“, grasinimai, sunkiai suprantami žodžių kratiniai su gramatinėmis klaidomis. Po to jos perėjo į kitą lygį – pradėjo skųstis namo pirmininkei. Kad jos bijo šunų, kad jie dergia laiptinėje ant kilimėlių (iš šito juokėmės gal dvi savaites), kad jie tą, aną, trečią ir keturiasdešimtą...

Pirmininkė, dėkui Dievui, sveiko proto – pabendravusi su mumis, pažiūrėjusi, kaip elgiasi ir yra auklėjami mūsų šunys, pasiūlė joms nusiraminti. Tuomet prasidėjo skundai, nešami į miesto savivaldybę. Pastarosios darbuotoja atvyko tada, kai mūsų nebuvo namuose (buvo darbo dienos vidurys, tad, savaime suprantama, dirbome...). Kaimynė pasakojo, kad mūsų mielosios babytės, norėdamos įrodyti specialistei, kaip baisiai tie šunys loja, kumščiais daužė ir kojomis spardė duris.

Kadangi cucikai nepasidavė provokacijoms ir ramiai sau tylėjo, savivaldybės darbuotoja bent kelis kartus pasitikslino, ar tie šunys apskritai ten yra... Paskambinus į savivaldybę paaiškėjo, kad kaimynių skundai buvo atmesti, kaip nepagrįsti, nes juos pasirašė viso labo trys močiutėlės. Visi kiti kaimynai pasirašyt skundą atsisakė. Negana to, mūsų šunų „lojimas“ trukdė vienai ketvirto, o kitai – penkto aukšto kampiniuose butuose gyvenančioms ponioms, kai tuo tarpu mūsiškis – antrame ir visai kitoje pusėje. Beje, sužinojome, kad kai pusę metų tame bute apskritai niekas negyveno, jis buvo tuštutėlis, jos skųsdavosi, kad ten įrengtos „nelegalios dirbtuvės“, veikiančios išimtinai tik naktimis, todėl „miegoti neįmanoma“. Žodžiu, pasakoti turbūt būtų galima valandomis...

Ilgainiui, kai nebepavyko mūsų iškoneveikti dėl šunų, babytė, sutikusi mus kieme ar laiptinėje, pradėjo žviegti, kad mes leidžiame vandenį (pabrėždavo, kad būtent karštą) naktimis, t.y. prausiamės po dušu ar vonioje vakare... Ir liepdavo mums susirasti normalius darbus ir dirbti dienomis (ką mes šiaip ir darome). Čia turbūt komentarų net nebereikia. Dabar gyvenam dar „smagiau“. Babytės ligos, matyt, ūmėja, tad ji pradėjo kažkokiu sunkiu daiktu daužyti per radiatorius. Dažniausiai tai nutinka naktį, kai visame name mirtina tyla, mes ramiai miegame, šunys apskritai seniai devintą sapną sapnuoja... Jai, matyt, kažkas susivaidena ir pasigirsta garsus baladojimas per radiatorius, kuriuo, aišku, „pasidžiaugia“ visi kaimynai. Girdisi, kaip ji klykia savo bute pati viena, kartais vidury nakties ar ankstyvą rytą išlekia į tuščią laiptinę ir rėkia ten vėl gi - pati sau tamsoje. Iš padrikų sakinių galima išgirsti kažką apie „šunys“... „vanduo“... Šiurpoka.

Kadangi visur yra šunų nekenčiančių asmenybių, dabar mano pastaba tikriausiai bus bergždžia, bet vis tiek turiu pasakyti, kad mūsų šunys – ne amžinai kiauksinčio „knopkės“ ar kažkodėl visiems siaubą varantys „koviniai“ (nors, mano įsitikinimu, čia dar viena amžina tema diskusijai. Į „kovinius ir pavojingus“ arba ne labiau reikėtų skirstyti žmones, o ne šunis). Mūsų augintiniai – paprasti, taikūs, išauklėti, draugiški, nuolat bevizginantys uodegą šunys, visuomet pririšti, tykūs, paskiepyti, tvarkingi, ilgai vedžiojami. Apie kaukimus ar lojimus (o juo labiau neleistinu laiku) negali būti net kalbos. Vienas apskritai nebylys, kitas suloja tik tuomet, kai kažkas ateina. Mūsų visų drabužių kišenės pilnos maišelių, kad visada galėtumėm surinkti savo augintinių turtą. Mes NIEKADA garsiai nesiklausome muzikos, nerengiame vakarėlių. Gyvename tyliai kaip pelės... Ir tik už tai, kad turime šunis, turime kentėti terorą.

Virš mūsų pačių apsigyveno gana triukšmingi, dažnai pabildantys žmonės, bet kažkaip isterijų dėl to nekyla. Už sienos gyvena berniukas, besimokantis groti akordeonu. Pripažinsiu, kartais tikas pradeda tampyti akį, kai kokį penkiolika kartų girdi tą patį atliekamą kūrinį. Ypač savaitgalio rytais... Bet juk suprantame, kad tai normalu – vaikas mokosi groti, tai sveikintina. Galų galia gyvename DAUGIABUTYJE. Mano manymu, gyvenant bute, o ne nuosavame name ar vienkiemyje, turi susitaikyti, kad esi tarp žmonių, kurie tiesiog GYVENA: skleidžia garsus, dirba, prausiasi, juda iš kambario, į kambarį, naudoja siurblį, valgo, skalbia, augina vaikus, turi augintinių... Ir niekuomet nesuprasiu, kodėl tokia elementari tiesa suvokiama ne visiems.

Kodėl yra žmonių, kurie jaučiasi lygesni už kitus ir reikalauja, kad visi gyventų taip, kaip JIE nori? T.y. nejudėtų, neskleistų garsų, o geriausia – dar ir nekvėpuotų...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Pažįstamas jausmas? Turite, ką patarti? Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi, ar sutariate su kaimynais? Galbūt galite paneigti stereotipus apie piktus daugiabučių gyventojus ir papasakoti, kaip su kaimynais tapote geriausiais draugais? O gal atvirkščiai – savo kailiu patyrėte jų nemalonę? Galite papasakoti istorijų, kaip bandėte su jais sutarti.

Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kaimynai“ iki kovo 29 d.. Jas taip pat galite išdėstyti žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nori sugriauti mitus: ekonomiškai tobulėjame žvėriškais tempais (427)

„Kai esi miręs, nežinai, kad tu miręs. Tik kitiems sunku. Lygiai taip pat yra, kai esi...

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (348)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju,...

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog...

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (106)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę ,...

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (106)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą...

Top naujienos

Meilės V. Putinui kaina: už pinigus gali parduoti ne tik tėvynę, bet ir visą Europą? (125)

„Putino samdinys“, „apmokamas Putino tarnas“, „Kremliaus lobistas“ – taip buvusį...

Suskaičiavo algų didėjimą: kam pasisekė labiausiai? (158)

Antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies...

V. Laučius. Kauno medžių apokalipsė (267)

Saugoti senus medžius reikia, labai gerai, kad žmonės juos bando ginti, bet stebina viena...

Kruopių miestelyje rastas sidabrinių litų lobis (14)

Akmenės rajone darbininkai aptiko lobį – iš žemės iškasė apie pusšimtį tarpukario litų...

Miestelis Airijoje, kuriame lietuviams net nebereikia anglų kalbos (426)

Dėl lietuvių kiekio Airijos šiaurėje esantis Monachano miestelis jau vadinamas mažąja Lietuva....

Lietuvė iki šiol sapnuoja Etiopijos moterų klyksmus: tai, ką pamatai čia, smegenys atsisako suprasti (1)

„Tai unikali šalis, daugiau tokių nėra likę, - apie paslaptingąją Etiopiją sako „Boutique...

Pilvo pūtimas – ne tik prastos mitybos išdavikas: kokias ligas išduoda dujų kaupimasis

Skausmingas pilvo raižymas, spaudimas ir vis išeinančios dujos – nemalonūs pojūčiai, kurių...

Pietų pertrauka armėniškame restorane: užteko ir trijų šašlykų (6)

Vieni iš smagiausių pietų pertraukos atradimų būna tada, kai prieš vykdama nieko pernelyg daug...

Didžiausias išduotų paskolų būstui augimas – jau nebe sostinėje (7)

Keletą pastarųjų metų Vilniuje stebėtas būsto finansavimo rinkos aktyvumas išplito ir į kitus...

Ar žinote, kodėl rentgeno spinduliai dar vadinami X spinduliais? (5)

XIX a. pabaigoje vokietis Wilhelmas Conradas Rontgenas atrado naują elektromagnetinių spindulių...