Kai myli per mažai: vieną dieną jis tiesiog nustojo stengtis dėl draugystės

 (28)
Kaip gera atrasti žmogų su kuriuo yra gera... Mano istorija yra labai trumpa. Susipažinome internete. Buvo labai įdomu, nes susirašinėjant atradome labai daug panašumų, bendrų pomėgių ir pan. Po poros savaičių susitarėm susitikti, laukiau to labai nekantriai.
Nelaiminga meilė
© Shutterstock nuotr.

Ir štai, pagaliau, atėjo ta diena. Susitikom, nieko, toks simpatiškas vyrukas, gal šiek tiek per daug plaukų želė, bet į tai galima nekreipti dėmesio, juk tikriausiai ir pats jaudinosi prieš pirmą mūsų susitikimą. Labai sunku apibūdinti tą mūsų pirmą pasimatymą... Labai jau ilgas.

Laikau save mandagia, tad viską išklausiau, ir vos įpusėjus susitikimui, tik ir mąsčiau, kaip čia greičiau namo grįžti. Galop jis baigėsi, jau važiuodama namo žinojau, kad nenoriu su šiuo žmogumi bendrauti, nieko nebus. Tad grįžus namo ir uždarius buto duris, maniau, kad viskas aišku, pagaliau grįžau. Galėjo čia ta istorija ir baigtis, bet būtų buvę per gerai.

Manęs jis nesužavėjo, bet, matyt, aš jį kažkuo pakerėjau. Tad su durų uždarymu ne viskas baigėsi. Iškart prasidėjo žinutės per „Skype“. Klausė, ar bus antras mūsų susitikimas. Nežinau, patikėjau juo, sakė, kad labai jaudinosi ir neparodė tikrojo savęs (dabar jau žinau, kad per pirmą susitikimą ir pamačiau, koks iš tikrųjų jis yra), o po to prasidėjo jo vaidyba. Labai jau stengėsi...

Mane tai pradėjo žavėti. Be to, jaučiausi vieniša. Ir taip jis apsuko man galvą. Nesakau, kad jis buvo blogas, ne, turėjo labai gerų savybių.... Po kokių dviejų savaičių buvo jo gimtadienis. Na, man pačiai patinka dovanos, tad ir jam nupirkau brangią dovaną. Tačiau mūsų draugystė siekė mano gimtadienį, ir kaip manot, ar aš buvau pagerbta kokia dovana per savo gimtadienį? Ne, nebuvau, nors atvažiavo pasveikinti, nes, kaip pats sakė, buvo nepatogu nepasveikinti.

Po visų jo pastangų vieną dieną viskas ėmė ir baigėsi. Kas pasidarė? Nežinau. Taip ir likau nesupratusi. Kankinausi, nes nežinia yra baisiausia. Nedaviau jam ramybės... Vis kodėl, kodėl? Man sukosi vien tik mintis, kad jį išgąsdino man intymumo poreikis. Bet nieko nepaaiškino... Ir tik tada atėjo proto nušvitimas. Koks bejausmis žmogus buvo man apsukęs galvą... Na, guodė mintis, kad jis tikriausiai susirado kitą, ir jam su ja yra geriau. Nes jis vis kartojo, kad dabar nieko su manimi nenori, bet nežinia, kas bus ateityje. Labai skaudu ir sunku buvo. Bet po kiek laiko, išgyvenusi tą skausmą, pakilau.

Žinoma, atsargumas buvo perdėtas... Arba atvirkščiai, pradėjau beveik kas vakarą eiti į pasimatymus, arba jų būdavo net du per vakarą, bet scenarijus būdavo beveik visad toks pat. Susirašymas, susitikimas kokioje kavinėje, o po poros valandų - išsiskyrimas ir pasakymas, kad buvo smagu ir susirašysime. Bet ir toks nesąmoningas laikotarpis baigėsi, nes pajutau tokią tuštumą ir beprasmybę...

Dabar aš turiu šalia žmogų, jį labai vertinu, mano elgesys ir norai pasikeitė. Kaip sakoma, kas nenužudo, tas sustiprina. Ir dabar tik norisi, kad abu būtumėm laimingi, ir tai nėra labai lengva dviems žmonėms, kurie buvo auginami su skirtingomis vertybėmis, skirtingose šeimose. Tačiau meilė daro stebuklus. Tikra meilė, ne aistra, kuri užtemdžiusi protą (nors ir to reikia), bet noras eiti per gyvenimą kartu, viską ištverti ir likti kartu. Ir po skaudžių išgyvenimų, išsiskyrimų, kai atsiranda kažkas brangaus, brangini ir vertini.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (189)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (119)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (185)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (115)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (278)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.